Švietimo entuziastai Tautvydas ir Mingailė Meldaikiai: bet kokios transformacijos pradžiai svarbiausi dalykai yra vaizduotė ir drąsa

Švietimo nuotykių ieškotojais save vadinantys pedagogas Tautvydas Meldaikis ir psichologė Mingailė Žemaitytė-Meldaikė jau kelerius metus stengiasi atrasti praktiškus būdus, kurie padėtų mokykloms augti ir tapti tokiomis, kokių reikia šiandienos žmogui.

2019 metų pradžioje startavę su projektu „Wade into Adventure“ ir apkeliavę novatoriškas, pasitikėjimu ir laisve grįstas užsienio mokyklas, grįžę atgal į Lietuvą sutuoktiniai įkūrė organizaciją „Švietimo nuotykiai“.

Vienas pagrindinių jaunos poros tikslų yra kurti neformaliojo ugdymo programas, bendrauti su moksleiviais mokyklose, taip kuriant su jais ryšį, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, padėti išsilaisvinti nuo įvairiausių suvaržymų ir tiesiog žaisti.

Greta daugybės su švietimu susijusių veiklų Mingailė ir Tautvydas moksleiviams organizuoja patirtines „Džigbo“ vasaros stovyklas, kviesdami leistis į prasmingus nuotykius, kartu dainuoti, žaisti ir kurti empatišką ryšį su savimi ir kitais.

Su Tautvydu ir Mingaile kalbėjomės apie tai, kaip gimė „Švietimo nuotykių“ idėja, kokias problemas padeda spręsti projekto veiklos, su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė švietimo sistema ir kokie projektai ir iniciatyvos dar tik laukia ateityje.

Papasakokite trumpai apie savo projektą, kaip kilo mintis pradėti?

Tautvydas: Kai buvau moksleivis, nemėgau mokyklos. Kai po universiteto pradėjau dirbti mokytoju, kurį laiką mokytojavau remdamasis panašiais principais, kaip ir pats buvau mokytas, ir nebuvau įsisąmoninęs jokios ugdymo(si) filosofijos. Tik pradėjęs gilintis į pedagogikos idėjas bei žmogaus psichologiją, ėmiau geriau suvokti, koks norėčiau būti mokytojas ir kokia turėtų būti mokykla. Tam stiprią įtaką padarė ketveri metai, praleisti pušyne įkurtoje demokratinio ugdymo mokykloje Vilniuje.

Mingailės kelionė prasidėjo dirbant darželyje su priešmokyklinio amžiaus vaikais. Ji daug keliavo po pasaulį, o baigusi vystymosi psichologijos magistro studijas, pradėjo konsultuoti vaikus ir paauglius. Kadangi abiem rūpėjo švietimo temos ir noras prisidėti prie pokyčio, išsikėlėme tikslą – apkeliauti pasaulio mokyklas, turinčias patirties kuriant bendruomenės gerovę drauge su vaikais. Bet kokios transformacijos pradžiai reikalingi du dalykai: vaizduotė ir drąsa. Mums buvo aišku, kad mokykla nepasikeis, jeigu kaip visuomenė nesuvoksime, kokia ji iš tikrųjų gali būti. Taip gimė „Švietimo nuotykiai“.

Kokias problemas sprendžia projektas? Kodėl tai yra svarbu?

Mingailė: Kelionėje, pandemijos įkarštyje, iš Kosta Rikos buvome parskraidinti į Lietuvą ir pusantrų metų gyvenome Alytuje. Bendradarbiaudami su keliomis mokyklomis, ieškojome būdų, kurie padėtų gerinti moksleivių psichoemocinę sveikatą, padėtų įtraukti į savęs ir mokyklos kūrimo procesus, įgalintų lyderius ir suteiktų jiems autonomijos imtis iniciatyvų įgyvendinant idėjas ar sprendžiant problemas. Palaipsniui mūsų veiklos laukas tapo susijęs su emociniu ir socialiniu augi(ni)mu Lietuvoje.

Esame sukūrę „Arklystu“ programą moksleiviams, per ją susitikome su daugiau nei 3000 jaunuolių. Akivaizdu, kad tokių užsiėmimų jiems reikia. Poreikis sėsti į ratą, būti išgirstiems, nevertinamiems pagal šabloną ir išgirsti kitus yra didžiulis. Tik įsitikinę, kad mokyklos kultūra nėra autoritarinė, kad ji užtikrina įvairovę ir kuria empatišką santykį, turėtume kalbėti apie akademinius rezultatus.

Kaip vertinate dabartinę švietimo sistemą?

Tautvydas: Šiandieninė švietimo sistema vis dar sutelkusi dėmesį į kuo geresnį ir gausesnį derlių. Tai linijinė sistema, kurios prielaida yra tokia, kad jeigu mokykloje sunkiai dirbsi ir darysi tai, ko iš tavęs reikalaujama, įstosi į universitetą ir įgysi aukštąjį išsilavinimą, o tai tave aprūpins visam gyvenimui. Ar tikrai šiandien galime suteikti tokias garantijas? Dalis moksleivių nepakelia reikalavimų ir iškrenta iš sistemos, kiti pasiduoda spaudimui ir prisitaiko. Tai siejasi su švietimo tikslu standartizuoti. Neabejoju, kad standartizavimas slopina individualumą, vaizduotę ir kūrybiškumą. Vienas liūdniausių paradoksų švietime – abiturientų pasimetimas. Kai paklausiame jų, kas ketina stoti į aukštąją mokyklą, dažniausiai pakyla dauguma rankų, o kai paklausiame, kas žino, kur norėtų stoti, rankų beveik nebelieka. Didžiausias iššūkis švietime slypi ten, kad konvencinės akademinės programos beveik visiškai sufokusuotos į mus supantį pasaulį ir skiria labai mažai dėmesio vidiniam žmogaus pasauliui.

Kokiais rezultatais labiausiai džiaugiatės?

Mingailė: Labiausiai džiugina grįžtamasis ryšys, kai po užsiėmimų dalyviai pasako, kad štai „pirmą kartą iš tikrųjų pamačiau savo klasioką“, „leidau sau būti savimi“, „jaučiausi atsipalaidavęs ir nevertinamas“, „geriau pažinau save“ ir t. t.

Per šiuos trejus metus kelionės, supratome, kad daugiausia apčiuopiamo pokyčio galime atnešti bendraudami su moksleiviais, nes jie yra tie augantys daigai, kurie ateityje gali tapti mišku, kuris teiks gyvybę ir pavėsį žmonijai.

Tautvydas: Praėjusį pavasarį startavome su iniciatyva „ESAM“ (emocinis ir socialinis augimas mokykloje). Labai džiaugiamės ir mūsų organizuojamomis „Džigbo“ stovyklomis.

Kokias veiklas planuojate ateityje?

Tautvydas: Toliau darysime tai, ką iki šiol – leisimės į švietimo nuotykius. Ateinančius pusę metų kursime sužaidybintus sprendimus emocinio ir socialinio augimo mokyklose kryptimi. Tęsime „Arklystu“ kelionę ir toliau bandysime pritraukti investicijų ir tvirtai startuoti su „ESAM“ platforma. Jeigu mums pavyks, bus žengtas reikšmingas žingsnis teigiamo pokyčio link ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Šiltuoju metų laiku toliau organizuosime stovyklas, kuriose žmonės gali sutikti savuosius „Džigbo“ ir patirti lietuviškos vasaros malonumus.

Organizacija „Švietimo nuotykiai“ sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienais iš laureatų „Inovatyvios Lietuvos“ kategorijoje.