Prezidentūros kanclerė: apie diskusijas sukėlusius geltonus rūmų laiptus ir savanorystės skatinimą

Ne tik dokumentai ir skirtingų procesų valdymas Prezidentūros kanclerę Agilą Barzdienę pasitinka kiekvieną darbo dieną. Dinamiškoje pozicijoje netrūksta jautrių momentų, neeilinių projektų ir žmogiškųjų jausmų išbandymo.

„Kai sulaukiau šio darbo pasiūlymo, apie tai pirmąkart išgirdusi mama paklausė: ar žinau, kad būsiu ir ordinų kanclerė? Save galiu vadinti ir ūkvede, juk mano atsakomybė – net keli tūkstančiai kvadratinių metrų pastatų, keliose Vilniaus vietose išsidėsčiusios teritorijos. Kancleris nėra susijęs tik su Prezidentūra, valstybės ordinai ir apdovanojimai – atskiras didžiulis veiklos laukas“, – šypsosi kanclerė.

Kasdieniai susitikimai, renginiai Prezidentūros rūmuose ir visų žmogiškųjų išteklių valdymas – jau įprastos užduotys kanclerei. Kur kas didesnį iššūkį jai kelia tikslai ne tik viso plataus kolektyvo, bet ir visuomenės gerovės labui.

Pasak A. Barzdienės, kancleris yra politinio pasitikėjimo žmogus Prezidento komandoje, tad tenka kuruoti ir turinio temas.

„Labai džiaugiuosi „Lietuvos galios“ iniciatyva, kurios tikslas – stiprinti pilietinę galią skleidžiant žinias apie įvairiausias Lietuvos žmonių pilietines iniciatyvas. Man ne mažiau svarbu įgyvendinti idėjas žmonių su negalia temoje: prisidedant prie visuomenės sąmoningumo didinimo, pritaikant rūmų infrastruktūrą ir informacijos prieinamumą neįgaliesiems“, – sakė A. Barzdienė.

Vis tik kas šiame darbe sukelia daugiausia iššūkių, o kas kelia teigiamas emocijas?

Visuomet kartoju, kad labiausiai žavi žmonės, su kuriais tenka dirbti, ir tai, kaip visi kartu pasiekiame rezultatų. Dažnai laurus susirenka vadovai, nors už viso to slypi šimto žmonių darbas. Todėl mano iššūkis – parodyti komandą.

Kiekvienos dienos pasiekimai ir džiaugsmai dažniausiai atsiremia į visiškai mažus dalykus. Kai žmogus su regos negalia padėkoja už geltonai nudažytus Prezidentūros laiptus, nes būdamas silpnaregiu gali juos įžvelgti. Ar kai negalią turinčio vaiko tėvai dėkoja, kad Valstybės pažinimo centro edukacijos pritaikytos intelekto negalią turintiems žmonėms.

Dar daugiau emocinio pasitenkinimo suteikia išvykimas už rūmų ribų, kai su kolegomis vykstame susitikti su projekto „Lietuvos galia“ iniciatyvų kūrėjais. Tokiuose susitikimuose patenkame tarsi į kitą pasaulį, kuris dažnai nudžiugina ir nustebina labiau nei pasiekimai dėl teisės aktų pakeitimų.

O kas tokiose išvykose stebina labiausiai?

Kai nuvažiuoji į kaimą, kur vos keli šimtai gyventojų, kur susisiekimas su artimiausiu miestu įmanomas autobusu vos kelis kartus per savaitę. Ir staiga ten pamatai šviesulius, kuriančius bendruomenę, suteikiančius darbo vietas ar padedančius aplinkiniams išlipti iš didžiausių gyvenimo duobių. Tokie dalykai suteikia daugiausia emocinio pasitenkinimo ir energijos važiuoti pirmyn.

Bendraudami su žmonėmis iš visos Lietuvos ir pamatote visko. Kaip Jums asmeniškai atrodo, ką talpina terminas „pilietinė galia“?

Pastebiu ir vertinu žmones, turinčius didelį atsakomybės jausmą ir kasdien besistengiančius padaryti daugiau, nei iš jų tikimasi. Nesvarbu, dirbi viešajame sektoriuje, mokytoju, bibliotekininku, gydytoju, vairuotoju, – kiekvienu momentu gali pastebėti ir pagalvoti apie kitą. Tai ir yra pilietinė galia. Žmonės, turėdami darbą nuo ryto iki vakaro, bet laisvalaikiu atrasdami laiko suburti bendruomenę, dienos centre užsiimti su vaikais ar gražinti Lietuvą ją švarinant, organizuoti būrelius, dirbti su negalią turinčiais žmonėmis – tai aukščiausias pilietinės galios taškas, kurio mes ir siekiame.

Pati valstybė, jei ją tapatintume su valdžia, viena negali sukurti gerovės. Negali to padaryti be pilietinės visuomenės: nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir pavienių asmenų, besistengiančių spręsti įvairiausias socialines ir ekonomines problemas.

Kas sieja žmones, kurie imasi savanorystės?

Susitikimuose su bendruomenių atstovais ir regionų šviesuliukais užduodu klausimą: kas iš savo aplinkos yra išgirdę, kad jie keistuoliai? Vis dar stebimasi, kad siekiama padėti kitiems negaunant naudos sau. Visuomenėje dar turime ydą, kai kuriems labai sunku priimti ir suvokti nesavanaudiškumą. Taigi savanoriai tuo ir išsiskiria – nekelia savęs pirma kitų.

Kita vertus, gaudami emocinį pasitenkinimą, savanoriai gali spręsti labai skirtingas ir aktualias problemas, kurdami savo šalį inovatyvesnę, žalesnę, stipresnę, teisingesnę, kartais net labai inovatyviais būdais. Pavyzdžiui, Pumpėnų kaime vienas iš bendruomenės narių sugalvojo telkti žmones socialiniam verslui, o kaip bendruomeniškumo simbolį atstatyti seną malūną. Šios idėjos įgyvendinimo forma – kvietimas visiems prisidėti parama įsigyjant simbolines plytas.

Nėra vieno tipažo žmonių, kurie imasi iniciatyvų, – tai gali būti ir moksleiviai, ir buvę kariškiai. Regionų bendruomenėse dažnai tai bibliotekininkai, dienos centrų darbuotojai, mokytojai.

O jie pasidalija patirtimi, kas juos asmeniškai motyvuoja stengtis dėl kitų?

Tie žmonės visada savo horizonte mato Lietuvą daug plačiau. Dažnas sugeba įžvelgti potencialą savo miestelyje, kaime, bendruomenėje ar mokykloje. Jų didžiausia motyvacija yra tai, kaip patys sėkmingai pasiekia kažkokio tikslo. Kartais tai nedideli dalykai, kad ir piešinys ant miestelio sienos, menantis to miestelio istoriją.

Su kokiais sunkumais susiduria žmonės, bandydami įgyvendinti įvairiausius projektus?

Važinėdami po šalies regionus, labai dažnai iš iniciatyvų autorių girdime apie moralinio palaikymo trūkumą. Viešosios įstaigos ir bendruomenės neretai atsimuša į administracinius ar biurokratinius trikdžius, kai valandų valandas naktimis pildo dokumentus, kad gautų reikiamus parašus veiklai. Daug kam nusvyra rankos. Kai bandai burti bendruomenę ir kviesti savanorius, tačiau jų ateina vos keletas – vėl gali nusvirti rankos. Todėl paskatinimas ir padrąsinimas iš šalies yra labai reikalingas.

Džiugu, kad „Lietuvos galios“ platformoje iniciatyvų autoriai gali atrasti vieni kitus, geradarius, kurie taip pat daro tą patį – siekia, kad Lietuvoje gyventume dar geriau.

Kokios iniciatyvos paliko įspūdį ar sužavėjo labiausiai?

Jei ir neapsiverkiu, tai susijaudinimo gniužulas gerklėje atsiranda lankant kiekvieną iniciatyvą. Vienas paskutinių tokių kartų buvo susitikimas su žmogumi, kuris įkūrė riedlenčių parką Klaipėdos centre. Jo tikslas buvo ištraukti vaikus iš gatvės, nukreipiant nuo veiklų už įstatymo ribų. Jo kartu su bendraminčiais atidarytoje erdvėje dabar renkasi tiek norintieji sportuoti, tiek jaunuoliai iš pažeidžiamų šeimų.

Kai jo paklausiau, kas yra atpildas, dėl kurio visa tai daro, suaugusio vyro akyse mačiau ašaras ir išgirdau sakant: jei nors vienas vaikas pasijus esantis bendruomenės nariu, tai galbūt jam pakeis gyvenimą, pavers jį šviesesniu ir tada tas vaikas tą patį darys ateityje, kurdamas mūsų gerovės valstybę. Supratau, kiek daug jam tai būtų reiškę, jei galimybę taip leisti laiką jis būtų turėjęs savo jaunystėje.

Apie tai ir yra „Lietuvos galia“ bei šio projekto emocija.

Kaip paskatintumėte abejojančius dėl savanorystės?

Savanorystės terminą visi interpretuoja savaip. Vienam tai – prisijungti prie „Maisto banko“ ir dalinti duoną, kitam – prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos veiklos. Mano supratimu, tai yra kur kas platesnė sąvoka. Savanorystė yra nueiti į vaiko pamoką mokykloje, papasakoti apie profesiją ir paskatinti skaityti knygas. Pagalba bažnyčios bendruomenėje – irgi savanorystė. Tiems, kam nedrąsu, visada galima pradėti nuo mažų dalykų. Tikiu, kad laikui bėgant mums visiems tai taps norma ir nebekils klausimo, ar savanoris yra keistuolis.

Pastebite vykstantį pokytį kalbant apie pilietinę galią?

Pilietinės visuomenės institutas identifikuoja, kad pilietinės galios indeksas pastaraisiais metais yra gerėjantis. Ar tai lemia tik „Lietuvos galios“ projektas? Be abejonės, prisideda – tarp užsiregistravusių iniciatyvų autorių pastebime daugiau optimizmo. Svarbu, kad jos sulaukia pagalbos iškomunikuojant jų veiklą, atkreipiant kitų dėmesį, galiausiai suteikiant platformą, kurioje gali atrasti vieni kitus.

Kaip tik šiuo metu, iki lapkričio 1 d., vyksta visuomenės balsavimas, kurio metu renkamos stipriausios metų iniciatyvos. Matome, kaip šis procesas sutelkia.

Kaip pamatyti šalies žmonių pavyzdžiai keičia požiūrį į savo darbą Prezidentūroje?

Dažnai užduodu klausimą: ką aš darau gerai ir ką galiu padaryt dar geriau? Norisi skleisti gerai įgyvendintų praktikų pavyzdį, kita vertus, pritaikomumo žmonėms su negalia lauke nėra ribų. Įkvėpimo tam ateina ir iš „Lietuvos galios“ iniciatyvų. Jos yra mūsų mokytojai, iš kurių semiamės geros nuotaikos ir energijos geriems darbams ateityje.