Pačkėnus garsinanti bendruomenė: mus geriausiai apibūdina šūkis „Kas, jei ne mes?”

Utenos rajone įsikūrusi Pačkėnų krašto bendruomenė, aktyviai veikianti jau daugiau nei dvidešimtmetį, puoselėja daugybę skirtingoms amžiaus grupėms tinkančių veiklų. Bendromis pastangomis įsirengę bendruomenės namus, sporto aikštyną, vaikų žaidimo aikštelę, poilsio parką, entuziazmo nestokojantys bendruomenės nariai nusprendė įveiklinti ištuštėjusius kaimo pastatus, o viename jų įkūrė Raganų muziejų – vienintelį tokį Lietuvoje, kuriame sulaukia lankytojų iš viso pasaulio.

Su bendruomenės tarybos nare Loreta Prosvirova ir pirmininke Dana Žigiene kalbėjomės apie bendruomenės veiklas, savojo krašto puoselėjimą, narių sutelktumą ir ateities planus, kurių aktyvūs Pačkėnų gyventojai tikrai nestokoja.

Nauja pradžia

„Į pakankamai jauną kaimą atvykau gyventi prieš 40 metų – čia sukūriau šeimą, čia gimė mano vaikai, čia ėmėme kurti krašto istoriją ir tradicijas. Prieš 20 metų susitelkus bendruomenei, aktyvui, kuriam priklausiau ir aš, teko nemažas iššūkis įtikinti žmones, kad pirmiausia nereikia laukti, jog valdžia ar kažkas kitas nuveiks reikalingus darbus – juos drauge galime padaryti ir patys. Tad kibom į darbus, rašėme projektus, tvarkėme erdves, organizavome pasibuvimus. Žmonės vis aktyviau jungėsi, siūlė savo pagalbą bendram tikslui, ir tuo metu tai nebuvo įvardijama kaip savanoriavimas. Kiekvienas norėjo prisidėti, padėti nelaukdamas kažkokio atlygio, o tiesiog matydamas rezultatus ir jausdamas bendrystę, siekdamas užsibrėžtų bendrų tikslų“, – pasakojo Pačkėnų krašto bendruomenės tarybos narė L. Prosvirova.

Pašnekovė atvira – per 20 metų nuveikta be galo daug, o prie sėkmės nemenka dalimi prisidėjo atsakingi ir veikti skatinantys bendruomenės pirmininkai.

„Manau, kad vienas iš sėkmės rodiklių yra bendruomenės pirmininkai, kuriuos turėjome tik du: Genė Adomėnienė (kaip steigėja) ir Dana Žigienė, kuri jau dirba 20-uosius metus. Stabilumas, nuoseklumas, energija skatina rasti bendrą kalbą, siekti naujų idėjų įgyvendinimo, kartų sutarimo ir bendradarbiavimo. Juk norime, kad mūsų kaimas būtų gražus, patrauklus gyventi, kad jame patogiai jaustųsi mūsų vaikai, kad būtų kur ilsėtis ir pramogauti“, – sakė L. Prosvirova.

Du dešimtmečius gyvuojančios bendruomenės veikla apima daugybę sričių: aktyvistų dėka įgyvendinta virš 60 įvairių projektų, puoselėjamos vietos tradicijos, tvarkomos viešosios vietos, organizuojami šventiniai renginiai, vaikų stovyklos ir edukacijos.

„Mūsų bendruomenės namuose vyko ir vyksta nesuskaičiuojamas kiekis renginių. Popietės, vakaronės, teminiai vakarai, bendruomenės žmonės gali švęsti savo asmenines šventes ir jubiliejus. Utenos rajone pirmieji atgaivinome Sekminių šventę su autentiškomis jų tradicijomis, kurias jau švęsime 21-us metus“, – džiaugėsi bendruomenės tarybos narė.

Vienas svarbiausių tikslų – krašto gražinimas

Pasak pašnekovės didžiausias pačkėniškių noras – gražus, prižiūrėtas, tvarkingas kaimas, kuriame būtų malonu ne tik gyventi ir auginti vaikus, bet ir priimti svečius.

„Mūsų kaimas priemiestinis, didžioji dalis bendruomenės yra pakankamai jauno amžiaus, tad turime labai daug jaunimo ir vaikų. Bendrai įrengėme sporto aikštyną su modernia krepšinio aikštele, riedučių taku, neseniai papildėme 5 lauko treniruokliais, vaikų žaidimo erdve. Teko prisidėti suorganizuojant net du Aukštaitijos regiono bendruomenių sąskrydžius, o viename iš jų pasiekėme Lietuvos rekordą kaip „Ilgiausia surištų skarų virtinė“ ir esame įrašyti į ketvirtąją Lietuvos rekordų knygą. Bendruomenei sugalvojus ir susitelkus, įkurtas poilsio parkas, sakurų slėnis ir vienas po kito išskirtiniai statiniai, monumentai, kuriais labai džiaugiamės ir turim ką parodyti savo svečiams. Kelio šlaite iš  bordiūrų, plytelių išdėlioti žodžiai „Čia mano namai“ tapo mūsų bendruomenės vizitine kortele. Aplinką puošia mūsų kaime gyvenančio auksarankio Vidmanto Adomėno darbai: Vyčio skulptūra, ąžuolinė skulptūra Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti, įžymių Lietuvos datų akmuo, kur kiekvienais metais Liepos 6-ąją susirinkę giedame Lietuvos himną, linksmos skulptūros, prie kurių mielai fotografuojamės“, –  džiaugėsi L. Prosvirova.

Pasak pašnekovės, uždarius pradinę mokyklą ir nebelikus kultūros darbuotojo etato,  bendruomenei teko pasukti galvą, kaip panaudoti tuščias erdves ir užimti jaunimą. Po truputį įveiklinus ištuštėjusius pastatus, buvo įkurtas muziejus, vaikų dienos centras, kurį šiuo metu lanko 27 vaikai.

Išskirtinis muziejus

Aktyvi Pačkėnų bendruomenė be galo didžiuojasi savo unikaliu, didelio dėmesio sulaukiančiu Raganų muziejumi. Raganaitės dirbtuvėlėse vykdoma net 16 edukacijų suaugusiems ir vaikams, kuriose naudojamos antrinės žaliavos ir skatinamas tvarus gyvenimo būdas.

„Muziejus įkurtas be projektinių lėšų, panaudojant daug senų daiktų, kurie prikelti antram gyvenimui. Raganų garderobas pilnas išaugtų, nereikalingų, atiduotų ir sukauptų rūbų, kurie labai gelbėja visiems įvairių teminių vakarų ir karnavalų metu ar fotosesijoms. Vykdant projektą, pasakų motyvais buvo ištapyta viena apie 32 m pločio ir 12 m aukščio pastato fasado siena. Šiais metais, tęsiant tą pačią temą, išpiešta ir autobusų stotelė. Po truputį atsisakome vienkartinių indų, turime pasigaminę medinių šaukštų ir dubenėlių, iš kurių valgome pačių virtą laumių košę, užgerdami ją žolelių arbata. Dar vienas mūsų bendruomenės išskirtinis bruožas – mes mėgstame gaminti! Kadangi bendruomenės namuose turime įrengtą virtuvėlę ir iš projektų susipirkę inventorių, konvekcinę krosnelę, kitus indus, gaminame sveikus (kiek tai įmanoma) saldumynus bei desertus“, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė Dana Žigienė.

Pasak pašnekovės, Pačkėnų bendruomenė neužmiršta ir sunkiau besiverčiančių ar vienišų vietos gyventojų – jau šešerius metus organizuoja kalėdinę akciją „Pasidalinkime gerumu“, kuomet pačių iškeptais ir papuoštais meduoliais dalinamasi su tais, kam to  labiausiai reikia.

„Taip ranka rankon, koja kojon jau virš 20 metų tvarkom, kuriam, stengiamės dėl savo kaimo, savo žmonių, savo vaikų ir anūkų, kurie gyvens čia ir tęs, kas pradėta. Per tą laiką nemažai nuveikta, idėjos virto gražiais darbais ir viskas skirta žmogui, savo kaimui. Mane labiausiai žavi tai, kad mes nustojome verkšlenti, kaip viskas labai blogai, kaip valdžia nieko nedaro, pinigų nėra ir t. t., o surėmę pečius patys siekiame tikslo. Taip, jeigu patys nepasirūpinsime, niekas mumis nepasirūpins, ir būsime niekam neįdomūs“, – sakė D. Žigienė.

Jai pritaria ir bendruomenės tarybos narė Loreta – kiek įdedi, tiek ir turi, nes didžiausias atlygis yra matyti laimingus aplinkinius, išgražėjusį kaimą, vis dažniau jį aplankyti atvykstančius svečius.

„Kadangi turime daug draugų, važiuojame vieni pas kitus, bendradarbiaujame ir su kitomis rajono bendruomenėmis bei įstaigomis. Sukūrėme interaktyvų žaidimą „Pažink Pačkėnus“, skirtą mūsų svečiams ir muziejaus lankytojams. Kas toliau? Turime planų mažiausiai penkmečiui į priekį, tačiau kol kas apie juos nesinori kalbėti garsiai. Kaip mūsų Raganaitė sako: „Kai norai išsipildo, tik tada galima girtis“, – pasakojo Pačkėnų krašto bendruomenės tarybos narė L. Prosvirova.

Iniciatyva „Pačkėnų krašto bendruomenė“ dalyvauja „Lietuvos galios“ projekto „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.