Nevyriausybinės organizacijos: skurdas riboja pažeidžiamų asmenų galimybes

Skurdo bei socialinės atskirties problemą NVO sprendžia inovatyviais būdais: keičia nusistovėjusį darbdavių požiūrį į senjorus ir neįgaliuosius, vaikus kviečia į futbolo aikštelę, o paramą vis dažniau teikia ne tik daiktais ar pinigais, bet ir kasdieniu dėmesiu.

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės, liūdina, kad Lietuvos skurdo rizikos rodikliai daugelį metų yra vieni didžiausių ES. Anot pašnekovės, ši kompleksinė problema sukelia nepriteklių, neigiamai veikia sveikatą ir ilgainiui turi psichologinių pasekmių, riboja pažeidžiamų asmenų galimybes.

„Skurdo riziką patiriantys žmonės dažnai yra stigmatizuojami ir išstumiami iš įprasto visuomenės gyvenimo. Skurdas žaloja visą visuomenę: skaldo socialinį solidarumą ir pasitikėjimą, atneša nerimą ir nesaugumo jausmą, iššvaisto skurstančių asmenų potencialą. Tai neišvengiamai drebina demokratijos pamatus“, – sakė A. Adomavičienė.

Suteikia įsidarbinimo šansus

Vilniuje veikianti socialinio įdarbinimo agentūra „Sopa“ nuo 2006 m. socialinę atskirtį mažina sukurdama galimybę įsidarbinti mažiau galimybių turintiems žmonėms. Organizacijos vadovė Jurgita Kuprytė pažymėjo, kad tokie asmenys vis dar susiduria su diskriminacija, dėl to neretai yra atskirti nuo kitų visuomenės narių.

„Mūsų organizacija padeda žmonėms, kurie susiduria su ilgalaikiu nedarbu, negalia, socialine atskirtimi. Neretai jiems trūksta socialinių įgūdžių, pasitikėjimo savimi, jie menkai pažįsta darbo pasaulį. Vertiname kiekvieno ieškančiojo darbo galimybes rinkoje, atliekame profesinį orientavimą ir konsultavimą, laviname įsidarbinimo gebėjimus, tarpininkaujame įsidarbinant. Siekiame, kad darbdaviai būtų atviri įvairiems kandidatams, užtikrintų galimybes dalyvauti darbo rinkoje visiems, nepaisant skirtumų“, – sakė J. Kuprytė.

Pašnekovė džiaugėsi, kad jau matomi pirmieji rezultatai: darbdavių požiūris į socialinę atskirtį patiriančius asmenis keičiasi – apie tai liudija vis dažniau girdimų iniciatyvų pavadinimai su sėkmės istorijomis.

„Jaunoji karta supranta, kad įvairovė organizacijose ir visoje visuomenėje yra naudinga, nes ji susijusi su inovatyviomis idėjomis, nestandartiniu požiūriu, ugdo geresnes bendradarbiavimo kompetencijas“, – teigė J. Kuprytė.

Įmonės paslaugomis pasinaudojęs Dominykas Rokas džiaugėsi suradęs mėgstamą darbą. Jis pasakojo, kad dėl tokių organizacijų panaikinamas barjeras tarp neįgaliųjų ir visuomenės.

„Jie suteikia žinių apie viską: darbo rinką, kaip tinkamai save pristatyti darbdaviui, kaip gyventi su negalia ir nebijoti iššūkių. Kai kas negalią traktuoja kaip labai didelį trukdį gyvenime. Žmonėms turbūt yra sunkiausia save perlipti“, – pasakojo D. Rokas.

Pasak pašnekovo, neatsižvelgiant į tai, kas ir koks esi, dažniau reikia susimąstyti, kuo gali būti naudingas visuomenei.

„Kiekvienas žmogus yra išskirtinis – su savo privalumais ir trūkumais. Kiekvienas esame reikalingas Lietuvai. Daugelis galvoja, kad valstybė turi duoti kažką žmonėms, bet iš tikrųjų mes pirmi turime jai duoti, nes ir esame jos galia“, – sakė D. Rokas.

Gatvę iškeitė į futbolo aikštelę

Labdaros ir paramos fondo „Padėk gatvės vaikams“ vadovas Gediminas Tvarijonas pasakojo, kad vaikų ir jaunimo socialinė atskirtis yra didžiulė problema. Anot jo, į didesnę atskirtį juos stumia paslaugų stoka. Tad organizacija savo pavyzdžiu įrodo, kad problemą galima spręsti išradingais būdais, vienas jų – įtraukusis neformalusis vaikų užimtumas per futbolą.

„Skurdas yra lyg užburtas ratas: nelaimingi vaikai išauga nelaimingais suaugusiaisiais, šie tampa skurde ir atskirtyje gyvenančiais senoliais. Tačiau jei gatvėje laiką leidžiantys vaikai turės naudingos veiklos, situaciją galima pakeisti“, – pabrėžė pašnekovas.

Jis pasidalino pavyzdžiu, kaip panašias problemas išsprendė kolegos iš Skandinavijos šalių, ir šiandien džiaugiasi, kad gerąją patirtį gali įgyvendinti Lietuvoje.

„Islandija 1998 m. buvo viena iš Europos šalių, kurioje net 42 proc. paauglių vartojo alkoholį. Tačiau valstybė įgyvendino nacionalinę vaikų užimtumo sporto programą. To rezultatas – tik 5 proc. paauglių šiandien vartoja alkoholį. Užimtumas sprendžia iškart kelias problemas: priklausomybių, skurdo ir socialinės atskirties. Visi šie veiksniai yra glaudžiai susiję“, – sakė G. Tvarijonas.

Pasak pašnekovo, vaikams per įvairias labdaros iniciatyvas dažniausiai skiriama parama daiktais, tačiau ji nėra efektyvi.

„Daugelis skurdo mažinimo ar socialinės atskirties problemą sprendžia per daiktus, bet vaikams paprasčiausiai trūksta pozityvaus dėmesio. Mūsų fondas tai ir daro – didesnę riziką nei daugelis patiriančius vaikus kviečiame sportuoti. Kiekvieną mėnesį apmokame už vaikų treniruotes ir varžybas: jie jaučiasi saugiai, gauna dėmesio, pamiršta kasdienybės rūpesčius, pabėga nuo rutinos. Nuperkame jiems aprangą, kad neišsiskirtų iš kitų vaikų“, – pažymėjo pašnekovas.

Penktus metus skaičiuojančio fondo vadovas sakė, kad jau yra pastebimi ir pirmieji projekto rezultatai.

„Turėję elgesio problemų vaikai pasikeitė. Jie nebenori grįžti į gatvės aplinką, jaučiasi reikalingi, turi tikslų ir dega noru juos įgyvendinti. Susirado draugų, kurie yra pozityvūs, treneriai jiems tampa autoritetu. Žinoma, tai ilgas ir nuoseklus darbas, nes mes formuojame vaikų įpročius“, – džiaugėsi G. Tvarijonas.

Silpniausiųjų atskirtį mažina kasdieniu dėmesiu

Labdaros ir paramos fondo vadovui antrino ir Vilniaus „Carito“ pavaduotoja karitatyvinėms veikloms parapijose Ieva Kuzmaitė.

„Per daugiau nei 30 m. „Caritas“ nebėra tik parama maistu, daiktais ir drabužiais. Augdami ir realiai prisiliesdami prie silpniausiųjų, skiriame daug dėmesio naujoms skurdo ir silpnumo formoms. Artumo programos savanoriai paprastais, bet labai svarbiais darbais prisideda prie savo artimo, kaimyno, bendruomenės nario gyvenimo palengvinimo: išklausymu, nuėjimu į parduotuvę, pagalba naudojantis telefonu ar kompiuteriu, dvasiniu palaikymu ar palydėjimu į bažnyčią“, – pasakojo pašnekovė.

I. Kuzmaitė sakė pamačiusi, kad Lietuvos senjorai be galo nuoširdūs – nors patys negauna pakankamai dėmesio, tačiau visada rūpinasi, kad jo užtektų ir kitiems.

„Kalbėdamiesi su senoliu ar vienišu asmeniu matome jų susirūpinimą: ar tikrai nesunku juos aplankyti, gal kam nors kitam pagalba yra reikalingesnė, gal reikėtų pasidalyti atneštu maistu ar savanorio dėmesiu su kitais. Tačiau išaiškėja, kad senoliui daugiau nei 90 m., sudėtingų ligų turi ne vieną ir ne dvi, o šiame pasaulyje be savanorio jis turi vieną pusbrolį, kuris paskambina du kartus per metus – per didžiąsias šventes“, – istorijomis dalijosi programos koordinatorė.

I. Kuzmaitė džiaugėsi, kad tokia programa yra abipusiškai naudinga – ji ne tik padeda mažinti senolių socialinę atskirtį ir skurdą, bet suteikia galimybę savanoriams darant mažus darbus pasijausti didžiulių pokyčių dalimi.

„Dauguma savanorių dalijasi patirtomis neįkainojamomis akimirkomis žvelgiant į senelių akis. O ir senoliai džiaugiasi ne tada, kai atnešamas maistas, o kad yra žmonių, kurie jį atneša. Nepatirdami negandų nesuprantame, kokie neįkainojami mums gali tapti iš pažiūros maži dalykai – susišukuoti plaukus, turėti kam papasakoti apie pražydusią gėlę, perskaityti laikraščio ar knygos puslapį, išeiti į lauką, nueiti į bažnyčią, aplankyti išėjusius artimuosius“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Anot jos, vienišiems žmonėms tokie apsilankymai – didžiulė šventė. Jie laukia savanorių, kurie ateidami ar paskambinę jiems sukuria dienos stebuklą, o mums visiems dovanoja įkvepiančią viltį, kad kol turėsime tokių atsidavusių žmonių ir nuoširdžių senjorų, būsime stipri valstybė.