„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Švietimo nuotykiai“

Transkribuota serija:

Šiandien kalbiname Tautvydą Meldaikį, vieną iš iniciatyvos „Švietimo nuotykiai“ įkūrėjų. Iniciatyvos tikslas yra atrasti praktiškus būdus, kurie padėtų mokykloms vystytis ir tapti tokioms, kokių reikia šiandienos žmogui.

 

 Labas, Tautvydai.

Tautvydas

Sveiki.

 

Pradėkime nuo pradžių. Papasakok prašau apie jūsų švietimo nuotykius, nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo idėja?

 

Tautvydas

 

Viskas prasidėjo, kai ėjau į mokyklą 12 metų, tada dar keturis metus universitete mokiausi ir galiausiai pradėjau dirbti muzikos mokytojo darbą. Ir po kokių trijų metų tokio pakankamai tradicinio kirpimo mokyklose prisijungiau prie pirmosios Baltijos šalyse demokratinės mokyklos, man buvo nauja patirtis, ir keturis metus ten pradirbus apsivertė mano kaip pedagogo matymas, kokia turėtų ir galėtų būti mokykla.

Tada susitikom su Mingaile, įsimylėjome ir leidomės į nuotykius. Sugalvojom keliauti aplink pasaulį ir, kadangi abiem rūpėjo švietimas, nusprendėm dar kažkokios misijos paieškoti kelionėje ir sugalvojom aplankyti nuostabiausias pasaulio mokyklas. Taip ir viskas dėliojosi, galiausiai išvažiavom ir per du mėnesius apkeliavom Europos mokyklų šūsnį, tada grįžom, iš „Wade into Adventure“ projekto gimė VšĮ „Švietimo nuotykiai“ ir tada skridom į Niujorką.

 

Apsilankėm mokyklose, montavom kelionėse video, visokių straipsnių surašėme ir postus „Facebook’e“, „Instagram’e“ storiukus kasdien. Tada persikėlėm į Kaliforniją ir po mėnesio jau  nusileidom į Kostariką, kur po poros savaičių humanitarinis lėktuvas mus išgelbėjo iš pandemijos gniaužtų ir pargabeno Lietuvos ambasados Čekijoj dėka į Lietuvą, ir nuo tada pradėjom savo švietimo nuotykių kelionę po Lietuvos mokyklas.

Nors dar buvo planas – trečias etapas  po Azijos mokyklas, tada Skandinavijos mokyklos turėjo būti, bet kažkaip iškart kibom į tą penktą etapą dalintis su Lietuvos mokyklom tuo medumi, kurį surinkom. Buvo kaip tik pandemijos laikotarpis, tai sukūrėm programą pavadinimu „Arklystu“. Pradėjom keliauti po mokyklas, kurios mus pasikviečia per programėlę, kur kiekvienas vaikas turi savo krepšelį. Ir aplankėm visai nemažai – apie šimtą mokyklų, susėdom galiausiai su kokiais keturiais tūkstančiais moksleivių į tą savo „Arklystu“ ratą, eigoje visaip kaip mes jį vystėm ir finale gimė mūsų toks vienas iš, galima pasakyti, „Švietimo nuotykių“ vaisių – tai būtent „Arklystu“ metodika, kuri jau rugsėjį turėtų pasirodyti teksto pavidalu Vilniaus universiteto sužaidybintų ugdymo sprendimų leidinyje, kuriame bus „Arklystu“ ir dar trys sprendimų idėjos.

 

Su „Arklystu“ visur ir einam, tada stovykla „Džigbo“ gimė, kuria labai džiaugiamės ir jau šiemet vasarą ketvirtus metus ją darėm, jos stuburas irgi yra „Arklystu“. Dar turime akredituotą programą mokytojams 40 valandų įtraukiojo ugdymo tema, kurios dalis irgi yra „Arklystu“. Tai atrodo, kad viskas telpa po tuo vienu žodžiu „Arklystu“.

 

Gal gali papasakoti plačiau šiek tiek apie „Arklystu“, kas įeina į šią programą?

 

Tautvydas

Tai iš esmės yra tvarios ugdymosi ekologijos kūrimo rakandas, būdas, kaip galima būtų atnešti į savo klasę arba net į visą mokyklą šiek tiek daugiau  demokratijos ar net sociokratijos ir kaip atnešti į mokyklą empatijos. Kaip sudaryti tokią terpę, kurioje būtų užtikrinta įvairovė, kurioje dėmesys daugiau būtų skiriamas ne derliui, ne augalui – moksleiviui.

 

Ne į jį sutelktas dėmesys, kad jis būtų kuo geresnis, kuo didesnis, kuo gausesnis, bet į kultūrą, į dirvožemį, kuriame ir auga tie pasėliai. Tai toks ūkininko rakandas, ūkininko kaip mokytojo. Metodika sudaryta iš keturių ratų, kuriuos labai myliu, ir visur, atrodo, stengiuosi susodinti žmones į ratą.

 

Ir ypač malonu ir smagu į jį sėsti su moksleiviais ir sudaryti galimybę jiems būti išgirstais, nevertinamais, ne taisomais, o priimtais, ir kurti lygiavertį santykį. Didesnio pasitenkinimo kaip pedagogas, ko gero, nesu turėjęs, kaip atnešti turinį, kažkokią programinę medžiagą kad ir į ratą ir organiškai ją suteikti moksleiviams atliepiant jų autentiškus ir konkrečius poreikius.

 

Mano gal kaip mokytojo patenkina spontaniškumo, improvizacijos poreikius. Labai dėkingas esu, kad „Švietimo nuotykiai“ suteikė galimybę susėsti su moksleiviais į ratą ir mokytis, mokyti.

 

Ir iš visų šių veiklų, kokios galbūt būtų svarbiausios jūsų pačių išmoktos pamokas?

 

Pamokos išmoktos.  Geras klausimas. Šiaip sunku net pasakyti. Gal buvo patvirtinimai kažkokie gamtos dėsnių. Tiesiog gal mažiau kaip pamokos, daugiau tokie „eureka“ momentai, kai tu tiesiog pagalvojai: „Wow!“ Taigi tikrai tai veikia, arba šitie žmonės mentoriai mano, tai kalba, ir aš galiu tai išbandyti, ir tai veikia, ir tai rezonuoja, tai labai džiugina.

 

O apie save daug išmokstu būdamas tarp moksleivių ir pats besidalindamas,  iš jų išmokstu, iš savęs kažko, atrodo, pastoviai, tai net dabar sunku būtų kažkokią konkrečią pamoką įvardinti.

 

Gal gali tada pasidalinti, kaip  prie jūsų galima prisijungti, ar mokyklos, norinčios dalyvauti veikloje, minėjai, yra kaip ir programa, kurią galima praeiti, dabar jau leidinys, ar jį bus įgalima mokykloms įsigyti?

 

Jo, leidinys bus atviras visiems, elektroninis leidinys, tai tikrai mes turim elektroninių paštų visai nemažai mokytojų, mokyklų, tai išsiųsim.  Visiems, kam galim, dalinsime socialiniuose tinkluose, feisbuke, tikrai postą ne vieną parašysiu apie tai ir bandysiu skleisti leidinio žinią. Turėsim, aišku, leidinio pristatymą, Vilniaus universitetas planuoja rengti kvalifikacijos kėlimo mokymus, kurie bus irgi apie leidinį ir su leidiniu. Vilniaus universitetas kaip tik jau antrus metus rengia gyvenimo įgūdžių mokytojus, tai praeitais metais teko prisidėti ruošiant juos, pristatant „Arklystu“.

 

Taigi galima prisijunkyti prie šių mokymų, taip pat aplikuoti. Manau, kad bus gausesnė grupė šiais metais nei praeitais. Galit mus pasikviesi tiesiai per „Švietimo nuotykių“ el. paštą arba telefonu, paprasčiausiai įeiti į mūsų puslapį www.svetimonuotykiai.lt, ir ten yra visa informacija, mūsų siūlomos programos, turim visai gerą programą „Tūkstantmečio mokykloms“ įtraukties tema. Ir net ne tūkstantmečio mokyklos gali mus pasikviesti, kažką sugalvosim, man atrodo, viską galėtume susitarti, numatyti: nuo kainos, kuri dažnai būna skaudulys mokykloms, iki kažkokio sugebėjimo įterpti mokymus į ir taip perteklinį mokytojų srautą.

 

O jeigu dabar klausantis šios laidos atsiranda žmonių, kurie norėtų prisijungti prie jūsų veiklos kaip savanoriai? Galbūt turite irgi kokią nors galimybę įtraukti?

 

Tautvydas

Organizuojam „Džigbo“ vasaros stovyklas, tai ten vis parašo savanoriai, kai kurie savanoriai ateina iš pačių stovyklautojų, tampa savanoriais mažesniųjų stovyklai. Kviečiam, aišku, ir draugus savanoriauti, ir ne tik. Aišku, mes svajojam ir turim planų, ir norim vis daugiau daryti, bet ne viską spėjam, tai tikrai, jeigu žmogui rezonuoja tai, ką mes darom, tai lai parašo mums, ir mes mielai susirašysim ar susiskambinsim, gal susitiksim ir kažkaip rasim bendros veiklos taškų.

 

Esate ir projekto „Lietuvos galia“ bendruomenės dalis, tai norėjau paklausti, kokią vertę matote tokiose bendruomenėse ir būtent šioje bendruomenėje?

 

Man atrodo, vertė tikrai yra visada įtraukti ar tai individualiai žmogų į santykių ir ryšio kūrimą, ar grupiškai. Vienas iš demokratinio ugdymo metodų yra sukurti platformą klasei ar mokyklai, primityviai pakabinti popieriaus lapą ant sienos ir kad kiekvienas narys galėtų ant to lapo užrašyti idėją arba problemą, su kuria susiduria.

 

Ir tada kaskart susėdus į ratą, bent kartą per savaitę būtų darbotvarkė natūraliai susidėliojusi,  einama iš eilės per tas idėjas ir problemas ir sprendžiama kartu. Man atrodo, šita „Lietuvos galios“ idėja gal kažkuo panaši, kad visos Lietuvos mastu yra sukurta platforma, kur iniciatyvūs žmonės gali atnešti savo idėjas arba problemas, kurias sprendžia ar bando spręsti ir gauti kažkokį palaikymą vieni iš kitų, iš aukščiausio rango valstybės darbuotojų, kažkokių atstovų ir būtų pripažinti, pamatyti, išgirsti fundamentalūs poreikiai.

 

Tai toks ir yra tikslas, kad pamatytų vieni kitus, bendradarbiautų, kurtų kartu, jeigu tai tik yra įmanoma. Matome, kad tai vyksta vis po truputėlį ir daugiau ir tuo labai džiaugiamės. O kokie yra jūsų ateities planai? Truputį užsiminei, kad yra planų, ne visi galbūt suspėjami, bet gal gali pasidalinti keliais?

 

Tiek svajonių yra, kad, atrodo, reikia tik jėgų joms įgyventi. Aišku, dabar pas mus su Mingaile visai nemažai pokyčių, atsikraustėm prieš pusantrų metų į Kauną, kartu su dukra Žemyna ant rankų iš gimdymo namų žengėm į tuos namus ir čia dabar kuriamės, auginam dukrytę ir tuo pačiu galvojam Kaune kažką nuveikti, sukurti kažkokius empatijos, sociokratijos namus jaunimui, vaikams, paaugliams, studentams, mokytojams, tėvams ir tenai suteikti tai, ką mes galim, ir kurti įvairiausius dalykus, kurie galėtų padėti žmonėms siekti pokyčio ar tiesiog  turėti kažkokį bendrystės, laimės šaltinį. Labai ieškom tokios vietos čia, aišku, niekur dar apie tai nekalbėjom, čia pirma vieta, kur tiesiog galima gerai paleisti į eterį, kad ieškom Kaune vietos, kur galėtumėm kurti „Džigbo“ namus.

 

Labai linkiu sėkmės, kad išsipildytų ir įkurtumėte tuos namus. Na ir gal gali dar pasidalinti, kur galima daugiau informacijos rasti apie jus arba su jumis susisiekti?

 

Mes turim visas platformas, kiek galėjom susikurti, nes kelionėje reikėjo dalinti visokiomis formomis savo patyrimus. Turim puslapį www.svietimonuotykiai.lt, „YouTube“ kanalą, kur talpinam visus montažus, iš kelionės video ir muzika dalinamės. Ten tokia mūsų kūrybos dalinimosi vieta. Tada yra instagramas, kur, aš įsivaizduoju, mus seka moksleiviai, jų tėvai, bet daugiausia, kažkaip jaučiam, kad ten prisiliečiame prie moksleivių. Ir feisbukas yra. Feisbuke mes rašom „paklodes“, tekstus ilgus, dalinamės kitokiais matymais ar pamatymais, dalinamės nuotraukom ir šiaip viskuo. Tai visur mus galima rasti įvedus „Švytimo nuotykiai“.