„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Niekieno vaikai“

 

 

Transkribuota serija:

 

Šiandien kalbamės su Ieva Šuipe,  VŠĮ „Savanoriai vaikams“ vadove apie jų iniciatyvą „Niekieno vaikai“. Iniciatyvos savanoriai teikia emocinę paramą vaikams, kurie ligoninėse būna be tėvų ar kitų artimųjų. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“  tikslas – kad nė vienas vaikas neliktų vienišas!

Sveiki, Ieva.

Sveiki.

 

Pradėkime nuo pradžių.  Kaip kilo „Niekieno vaikai“ iniciatyvos idėja?

 

Idėja kilo susiduriant su problema, su ta problema, kad  tam tikrų situacijų kartais vaikai iš globos namų arba iš kažkokių sudėtingų situacijų šeimoje  laiką leidžia vieni – tai būtų maži kūdikiai, ar tai būtų vyresni vaikai, darželinukai, ar mokyklinukai o kartais net ir paaugliai  tam tikrais atvejais ligoninėj turi leisti dienas, savaites arba mėnesius kartais  be savo globėjų, be tėvų, be kitų artimų suaugusių. Mes žinom kad medicinos personalas, tokiais atvejais daro ką gali, tikrai pasirūpina tais vaikais, bet jų pagrindinė funkcija yra užtikrinti vaikų  poreikius, ar ne, medicininius poreikius gydyti, jeigu serga, slaugyti. Emociniais poreikiais tų vaikų niekas tuo metu neturi net ir galimybės pasirūpinti. Reiškia, nežinau, juos panešioti ant rankų, paguosti, kai neramu, pakalbėti, pabendrauti, paskaityti pasaką ar ne, pažaisti,  kartais pavalgyti, padėti ir panašiai.

 

Vat iš tos kadangi susidūrėm, Tiek mano kolegės Indrė Vilėjta, Marijana, Iliena jos pačios pirmos pamatė šitą problemą ir ėmėsi,  kaip tai galėtų spręsti. Tai vat ir tada susibūrėm pradėjom dėlioti, kaip galima būtų tą problemą spręsti, kad vaikai ligoninėse atsidūrę vieni nebūtų vieni, kad jų emociniais poreikis būtų pasirūpinta.

 

Kaip atrodo iniciatyva šiandien? Dabar savanoriai prisijungia, suteikia paramą, pagloboja vaikus. Gal plačiau galėtumėte papasakoti, kaip tai atrodo?

 

Tai šiandien iniciatyva yra ne bet tik iniciatyva, tai yra įkurta visa organizacija kuri veikia nuo 2019 metų, nes su pačia iniciatyva „Niekino vaikai“ mes startavom, pradėjom savo veiklą 2018 metais, 2019 metais sukūrėm organizaciją „Savanoriai vaikams“. Šiuo metu šioje organizacijoje dirba 20 darbuotojų, savanoriauja per 300 savanorių šešiuose Lietuvos miestuose. Mes dabar turime ne tik programą „Niekieno vaikai“, bet ir programą „Drauge“, kuria yra teikiama emocinė parama suaugusiems žmonėms, tai yra tėvams, tiek patiriant vienišumą, tiek atsidūrus kažkokioje krizinėje gyvenimo situacijoje.

 

Iniciatyva išsiplėtė, išsiplėtė į visą organizaciją ir šiai dienai skaičiuojam, kad jau daugiau nei 1300 vaikų per tą laikotarpį per šešis veiklos metus neliko ligoninėse vieni. Tie vaikai įvairūs, įvairaus amžiaus, iš įvairių situacijų gyvenimo, sergantys įvairiausiomis ligomis. Amžius vaikų gali būti nuo naujagimių, esam buvę mūsų savanoriai yra budėję prie kūdikių keletos savaičių amžiaus, iki septyniolikos metų beveik aštuoniolikos metų jaunuolių. Kitaip tariant vaikai yra įvairaus amžiaus ir su įvairiom situacijom ir vėlgi tos budėjimo trukmės, kiek savanoriai būna su vaikais ligoninėse arba socialiniuose centruose, dabar vėlgi savanoriai veikia ne tik ligoninėse, bet ir plačiau, tai ta budėjimo trukme irgi gali varijuoti nuo kelių valandų, kelių dienų Iki kelių mėnesių net ir yra buvę tokių išskirtinių atvejų, kai su tuo pačiu vaiku bendraujam ir daugiau nei du metus.

 

Ir kuo svarbi yra tokio tipo emocinė pagalba, kokį pokytį pastebite?

 

Pati kadangi esu psichologė ir dirbu su vaikais ir paaugliais tai man šita tema pirmiausia tokia atrodo iš psichologinės pusės labai svarbi. Tai pirmiausia tuo, kad vaikų emociniai poreikiai tais atvejais, kai jie yra ligoniniai vieni, yra patenkinami. Kitaip tariant artumas, ar ne, kuris net yra vaikam nemažiau svarbus negu maistas, kad jie išgyventų tas nuraminimas ir mes vėlgi žinom, kad iš tyrimų mokslinių, mes žinom, kad visi vaikai būdami ligoninėje hospitalizuoti, jie patiria na, sunkių emocijų. Sunkius tokius emocinius išgyvenimus ir dažnai tai gali virsti į traumą tai nebūtinai visada bus trauma, bet yra potenciali trauma hospitalizacija ir tai vėlgi žinom tam tikrus dalykus, kas gali padėti apsaugoti vaikus nuo tos traumos išgyvenimo ir vienas iš tų veiksnių kas apsaugo tai kai yra suaugęs žmogus šalia, kuris gali padėti išbūti su įvairiais kylančiais jausmais, kitaip tarant mes neapsaugosim vaikų nuo sunkių jausmų, to ir nereikia daryti, visi vaikai ligoninėje patiria ir nerimą, Ir bejėgystę, daug ko jie ten negali kontroliuoti, ar ne, nei kiek ilgai sirgs, nei ką su jais darys, nei kaip ten ta liga klostysis, kiek skaudės tai jie visi patiria ir bejėgystę, ir daug nerimo, ir baimės ir skausmo, ir liūdesio, patiria turbūt kartais ir smagių emocijų, ar ne.

Bet tam, kad su tais jausmais būtų galima kažkaip išbūti ir pakankamai sėkmingai susitvarkyti reikia kažkas kas galėtų padėti su jais išbūti toks suaugęs žmogus, kuris atliktų tokios paramos, atramos, gal net ir konteinerio formose Tai savanoriai tą dažnu atveju ir daro. Jie būna šalia vaiko, būna kartu su vaiku, kai jam yra sunku kai jam yra liūdna, kai jam yra vieniša, kai jam yra baisu nebandydami to jausmo, kuo greičiau nuneigti arba panaikinti bet būdami kartu tame ir kai esi ne vienas tame, yra daug lengviau su tuo išbūti.

 

Tai man atrodo šita yra pagrindinė turbūt pagalba vaikams, bet šalia yra ir kitų dalykų ką irgi tikrai svarbu paminėti, tai vaikai būdami su savanoriais jie kartais ir išmoksta įvairių gerų naujų dalykų, tam tikrų įgūdžių kartais socialinių, kartais higienos, kartais kai su vaikais savanoriai bendrauja ilgiau Tai jie pradeda ir pamokėlės užduotėlės įvairias daryti, gali skaityti, rašyti skaičiuoti ar ne, žaisti įvairius žaidimus.

 

Vėlgi žaidimas, mes ir kartais galvojom, kad žaidžiam su vaiku tam, kad jam būtų tiesiog linksmiau. Nebūtinai, žaidimas irgi yra vienas iš svarbiausių vaikų emocinių poreikių, nes per žaidimą vaikai labai daug na, jam žaidimas padeda susitvarkyti su įvairia sunkia emocine patirtimi, jie daug ką išžaidžia savo vėlgi tuos sunkius jausmus, sunkias patirtis gali žaidime patirti vaikai galią kurios šiaip galbūt gyvenime nelabai gali patirti kai tų gydytojų, slaugytojų visų reikia klausyti, ar ne, ir jie galbūt ne visada malonias procedūras daro, tai per žaidimą vaikai tą gali tokią jėgų pusiausvirą gali atstatyti. Tai yra daug tokių svarbių dalykų, ką vaikai gauna iš savanorių buvimo šalia.

 

Kitas dalykas, man atrodo ir pats ligoninės personalas gauna naudos, nes tikrai mes žinom irgi iš tyrimų iš atsiliepimų, kad gydytojai ir ypatingai slaugos personalas tikrai veža didžiulį Tiek fizinį, tiek emocinį krūvį ir tikrai daug ten yra perdegimo ir kai slaugos personalui, pavyzdžiui tenka tokia dar užduotis pasirūpinti vienišų vaikų poreikiais tai ta užduotis tikrai dažnu atveju gali tapti per sudėtinga net ir nepakeliama. Nes tiesiog jiems ir taip daug darbo yra kitokio ar ne, ką jie turi atlikti. Tai savanorių buvimas šalia šitoj vietoj nuima nuo jų šitą atsakomybę, kad emociniais poreikis vaikų yra pasirūpinta, palatoje yra ramu ir dažnai net ir pats ligoninės personalas mums pasako, kad dabar širdies neskauda, nes tu žinai kad tas vaikas nėra vienas, kad juo yra pasirūpinta ir kad jis gauna visą paramą kurios jam reikia.

 

Taip iš tikrųjų, puiku girdėti, kad ir pagalba ir gydytojams, ir personalui, nes tikiu, kad nori visi pasirūpinti vaikais ir jauti kad  yra pasirūpinama tai tikrai iš tiesų yra ramiau, gali dirbti jau atsipalaidavęs labiau. Ir kokie yra savanorių atsiliepiamai, kokio grįžtamojo ryšio iš jų sulaukiate?

 

Pačių savanorių kurie būna mūsų organizacijoje, ar ne, tai tiesą pasakius, mes ir darom tokius klausimynus, jiems duodam pildyti tikrai visada laukiam jų grįžtamojo ryšio, kad žinotume ką mes turim keisti, ką turim galbūt tobulinti savo veikloje, bet vienas iš dalykų, ką dauguma savanorių įvardina, kurie yra buvę mūsų organizacijoje, tai dažnai vardina tą tokį kokybišką paruošimą pačių savanorių, nes mes tikrai daug investuojam ir į atrankos procesą ir į mokymus, į savanorių paruošimą, tai yra tie parengiamieji savanorių mokymai ir kitas dalykas visą savanorių palaikymą, nes čia yra tokia veikla, kur tu negali tiesiog žmogaus apmokyti ir paleisti vykdyti veiklą. Tikrai nuolat turi būti žmonės šalia arba bent jau per nuotoli, kurie galėtų tave palaikyti ir emociškai, ir kartais iš techninės pusės suteikti kažkokios pagalbos tam, kad galėtų Ta darbą savanoriai atlikti kokybiškai, būti su vaikais ir ypatingai sunkiosiose situacijos su vaikais, tai jie tikrai turi gauti tą palaikymą iš mūsų darbuotojų.

 

Dažnu atveju tą atsiliepimą gaunam, kad tikrai kokybiškai ir paruošimas ir tas palaikymas savanorių vyksta. Na ir patys savanoriai dažnu atveju sako, kad jie atėjo su įsivaizdavimu arba su noru daug duoti, duoti savęs, savo laiko savo meilės vaikams, ir sako, nu, lieka džiugiai nustebę kad gauna daugiau patys, negu ką duoda, arba gauna bent jau panašiai kiek duoda.

 

Ir iš tikrųjų gauna, pradedant nuo to, kad, kaip sako, iš organizacijos pusės gauna daug to ir paruošimo, ir palaikymo, žinių, bet gauna labai didelią tokią patirtį ir prasminimą save, savo veiklos, didelis vyksta toks asmenybės augimas. Ir jie tikrai dažnu atveju sako, kad labai tikrai matau kokios prasmingos tos mano valandos praleistos su vaiku ir kiek tai daug jam duoda.

 

Iš tikrųjų padedame kitiems, dažniausiai padedame ir sau.  Ir užsiminėte apie atrankas savanorių, tai gal galėtumėte ir plačiau papasakoti, kaip galima prisijungti?

 

Norint tapti savanoriu, mūsų organizacijoje pirmiausia svarbu yra įsivertinti savo laiko galimybes. Ar galėsite tiek skirti savęs, nes reikalavimas yra dabar metams galėtų budėti 225 valandas kas yra… Na maždaug 4-5 budėjimai per mėnesį po kelias valandas ir tai yra svarbu labai tam, kad galėtume užtikrinti tokį pastovumą savanorių vaikam, kad kuo mažiau žmonės keistųsi prie vaikų.

 

Ir kitas dalykas aišku įsivertinti savo norą būti su vaikais, savo galimybes ar ne, savo atsparumą tam tikra prasme psichologinį, bet iš kitos pusės tikrai net jeigu yra kažkokių baimių arba tokių klausimų kyla, ar aš galėčiau tą daryti, tai vis tiek svarbu ateiti. Pasidomėti, sužinoti ir galbūt tikrai gauti nusiraminimą kad galėsit ir viskas bus tvarkoj.

 

Tai koks procesas yra Mūsų pirmiausia yra svarbu sudalyvauti informaciniame renginyje, į kurį reikia užsiregistruoti. Apie tai informaciją galit rasti tiek mūsų puslapyje niekienovaikai.lt, tiek Facebook’o paskiroja „Niekino vaikai“. Mes kalbam apie informacines dienas ir kaip tik šiuo metu vyksta kvietimas dalyvauti atrankose Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.

 

Tai va, jeigu esat iš šitų miestų, tai tikrai labai kviečiam prisijungti. Ir sudalyvavus informaciniame renginyje, jeigu ten viskas skamba tinkamai, yra registracija į atrankas, praėjus atrankas savanoriai yra kviečiami į mokymus, na, o praėję mokymus, pasirašę savanorystės sutartį, savanoriai pradeda veikla. Tai vat toks yra tas procesas.

 

Ir paminėjote kelis miestus gal galite dar pakartoti, kuriuose miestuose iš vis apskritai vykdoma jūsų veikla yra?

 

Taip taip pati veikla vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevežyje ir Palangoje yra reabilitacijos sanatorija, tačiau dabar vėlgi plėtra vyksta ir į kitus miestus, esam kaip tik pradėję bendradarbiavimą su Marijampolės ir Alytaus ligoninėmis, tai irgi svarbu sėkti informaciją ir Kai tik veikla prasidės tuose miestuose, Marijampolėje, Alytuje, tai kviesime irgi savanorius jungtis ir prisidėti tuose miestuose prie mūsų veiklos ir pasirūpinti, kad vaikai ligoninėse neliktų vieni.

O dabar kaip tik vyksta atrankos kaip minėjau, Šiauliuose, Kaune ir Panevėžyje, tai kviečiam jungtis ir savanoriauti.

 

Kadangi esate Lietuvos galios bendruomenėje, norėjau paklausti kokią vertę jaučiate buvimo šioje iniciatyvoje, šioje bendruomenėje?

 

Na, visada yra labai smagu ir tikrai buvo labai kažkaip gera matyti tą visuomenės palaikymą ir ne tik visuomenės bet ir tikrai ir valstybės tam tikrą prasme ir nepalaikymą mūsų ir kad mūsų mato kad vertina, kad žino apie mūsų ir kad mato Mūsų veiklos svarba, tai tas yra labai svarbu. Tiesą pasakius, tas pasitikėjimas visuomenės ir yra tai, kas turbūt leidžia vis sklandžiau vykdyti mums savo veiklą pavyzdžiui turėti resursų vykdyti savo veiklą ir galėti tikrai vis užtikrinčiau kalbėti apie tai, kad bent jau tuose miestuose, didžiuosiuose kur mes esam, tai tikrai vis mažiau vaikų ligoninėse lieka vieni.

 

Tai toks ir yra mūsų tikslas kad vaikai ligoninėse ir socialiniuose centruose, kur mūsų savanoriai vykdo veiklą, kad tikrai neliktų vieni kad kiekvienas vaikas, kuris, netgi jeigu taip nutinka, kad dalį laiko yra vienas nes su juo negali būti jo globėjai arba tėvai, tai kad ir tais vaikais būtų pasirūpinta ir kad jų emociniai ne tik fiziniai bet ir emociniai poreikiai būtų atlipti.

 

Tai man atrodo, va, tas turbūt buvimas šitoj bendruomenėj ir padeda tikrai na, jaustis matomais ir tęsti savo veiklą.

 

Tikrai jūsų misija yra tokia įkvepinti ir labai džiaugiuosi, kad esate prisijungusi ir prie Lietuvos galios bendruomenės. Gal dar galite paminėti, kur daugiau galima būtų surasti informacijos apie jus, jūsų tinklapio pavadinimą ar socialinėse medijose?

 

Taip taip pats tinklalapis mūsų yra tiek savanoriaivaikams.lt, galima rasti apie visas mūsų programas tai tiek programą „Niekieno vaikai“ tiek programą „Drauge“. Ten yra visai informacija, yra atskiras puslapis niekienovaikai.lt, skirtas būtent iniciatyvai Niekieno vaikai. Na ir yra Facebook’as, Facebook’e vėlgi „Niekieno vaikai“ ir programa „Drauge“, Instagram’e.

Galima mus sėkti Irgi yra puslapis ir LinkedInė. Turbūt jo, irgi svarbu paminėti, tai čia yra tos vietos kur galima rasti daugiau informacijos apie mus.

 

Ačiū labai Ieva, už skirtą laiką ir už nuostabius darbus ir linkiu didžiausias sėkmės.

 

Ačiū Jums, ačiū Jums kad matot, kad palaikot ir kad pakvietėt pasikalbėti.