„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „NeRegĖjimo galia“

 

Šioje serijoje kalbamės su Oksana Dobrovolskaja, viena iš projekto „NeRegĖjimo galia“ kūrėjų. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektas „NeRegĖjimo galia“ yra unikali edukacija – pasivaikščiojimas su gidu neregiu skirtingomis miesto erdvėmis su užtamsintais akiniais bei naudojantis baltąja neregio lazdele. Ši patyriminė kelionė skirta matančiai visuomenės daliai, siekiant didinti empatiją ir mažinti socialinę atskirtį, įveiklinti regėjimo negalią.

 

Transkribuota serija:

Sveika, Oksana.

 

Sveiki.

 

Papasakok prašu apie „NeRegĖjimo galios“ projektą, nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo idėja tokiam projektui ir kaip prisijungei prie jo?

 

Pradėsiu dėl ko turėjo gimti šitas projektas, kurį mes turime šiandien. Deja, bet iki šiol neregiai nesijaučia pilnaverčiais visuomenės nariais, nes vis dar egzistuoja socialinė atskirtis. Tarp neregių ir žmonių, neturinčių regėjimo negalios. Dėl šios priežasties, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, yra vykdomi, organizuojami įvairūs renginiai, bendros įtraukios veiklos, kuriuose galėtų dalyvauti ir neregiai, ir silpnaregiai, ir negalios neturintys asmenys.

Ir tokio vieno renginio metu, tiksliau, dviejų dienų žygio, į kurį buvo pakviesti dalyvauti ir neregiai, ir silpnaregiai, ir savanoriai matantys,  ir gimė mūsų idėja. Viskas įvyko labai natūraliai: buvom pakviesti visi norintys sudalyvauti, susitikome Alytuje, susipažinome ir  visi kartu žygiavome dvi dienas.

Žygio metu, aišku, kaip ir visuose žygiuose, vyksta pokalbiai, bendravimas, natūralus patirčių pasikeitimas.  Ir ką pamatė matantys savanoriai, kad neregiai, turėdami baltąsias lazdeles, tam tikras atkarpas gali ir vieni nueiti. Tam tikras atkarpas įveikti jiems yra reikalinga matančių savanorių pagalba.

Galbūt tos pačios dienos vakare arba kitos dienos metu kažkam iš savanorių  kilo mintis apsikeisti rolėmis. Jie pagalvojo, kas, jeigu mes užsimerktumėme arba užsidėtume akinius ar kokį šaliką ant akių, kuris neleistų matyti, ir galėtume nematydami praeiti kartu su neregiu arba silpnaregiu tam tikrą žygio atkarpą.

Ir tą mintį mums pavyko realizuoti. Žygio metu keli savanoriai taip ir apsikeitė rolėmis. Tame žygyje dalyvavau pati, todėl buvau viso to proceso liudininkė. Ir paskutinės žygio dienos vakare, kai vyko refleksija, kai visi dalinosi savo įspūdžiais, tai didžiausi, gražiausi, įspūdingiausi įspūdžiai buvo tų matančių savanorių, kurie buvo pasikeitę rolėmis, kurie buvo išdrįsę užsimerkti, užsidėti šalikėlį ant akių ir pasitikėti neregiu, nematant praeiti tam tikrą kelio atkarpą.

Mes labai ilgai kalbėjom šia tema ir pagalvojom, o kas jeigu  tokią pramogą, paslaugą, tokią patirtį galėtume padovanoti ir visiems norintiems. Ir taip gimė mums idėja apie pojūčių turizmą,  natūraliai pradėjo vystytis, brendo, augo ir šiandien mes turime „NeRegĖjimo galios“ projektą.

 

Tai puiku! Tikrai labai graži istorija, kaip netikėtai kilo mintis ir susikūrė labai gražus projektas. Ir kaip atrodo jis šiuo metu? Kaip teikiama paslauga, kaip visa tai veikia?

 

Šiuo metu mes esame paruošę vieną maršrutą, kadangi yra svarbu paminėti, kad pojūčių turizmo projektas „NeRegĖjimo galia“ yra unikalus tuo, kad paslaugą teikia neregys matančiam asmeniu ir jokio trečiojo asmens šalia nėra. Todėl maršrutai turi būti paruošti, išrinkti labai tikslingai ir jų labai daug turėti negalim, nes tas maršrutas turi būti mums, neregiams, pažįstamas iki skausmo, kad mes žinotume kiekvieną laiptelį, kiekvieną bortelį, kad tikrai galėtume atsakyti už sveikatą ir saugumą to asmens, kuris pas mus ateina paslaugos.

Todėl šiuo metu mes esame paruošę vieną maršrutą Kauno mieste. Maršruto trukmė yra 5 km, pakankamai ilgas, įveikiamas per maždaug dvi valandas. Maršrutas prasideda nuo Kauno Ąžuolyno. Kas pažįsta Kauną, žino, kad yra gražus parkas pačiame miesto centre. Tada iš šios lokacijos po truputį pereinama prie civilizacijos, triukšmo. Parodos kalnu nusileidžiama žemyn prie soboro ir paskutinė kelio atkarpa tęsiasi per Laisvės alėją. Kur vėlgi atsiveria kiti kvapai, kiti garsai, kiti įspūdžiai. Mūsų visas maršrutas yra išdėstytas per 3 pagrindines lokacijas.

 

Kaip vyksta susipažinimas, kaip visa ši paslauga yra teikiama?

 

Pirmiausia  asmuo įsigyja kuponą, tada užsiregistruoja paslaugai. Tada Kauno Ąžuolyne, kur, kaip minėjau, mes pradedam savo ekskursiją, susitinka neregys gidas ir matantysis dalyvis.

Vyksta trumpa instrukcija tarp neregio gido ir matančio dalyvio. Matančiam dalyviu yra įteikiama baltoji lazdelė, yra uždedami specialūs simuliaciniai šviesos nepraleidžiantys akiniai, per kuriuos dalyvis ničnieko nemato: nei šešėlio, nei iš viso nieko. Ir pradedama kelionė. Aišku, pirmieji žingsniai būna labai sunkūs, visiems būna labai baisu, bet į kelionės pabaigą žmonės išdrąsėja, išlaisvėja ir netgi pradeda mėgautis savo kelione.

 

Tikrai labai įdomi, unikali patirtis. Kas dažniausiai išbando šią patirtį ir kokie atsiliepimai iš žmonių, kurie išbando?

 

Galbūt galėčiau pabrėžti, kad visgi išbando labiau drąsūs žmonės. Tie, kas nebijo iššūkių, nes pasiryžti užsimerkti ir patikėti savo gyvybę, sveikatą neregiui gidui tikrai ne kiekvienas galėtų. Ne kiekvienas netgi gali pagalvot, kad neregys gali vesti, kad juo galima pasitikėti, todėl į šį iššūkį gali išdrįsti eiti tik patys drąsiausi, kurie nebijo iššūkių arba tie, kam artimieji arba draugai padovanoja tokią ekskursiją, pramogą.

Norėčiau pasidalinti vienu labai gražiu prisiminimu. Tai vyko ne man, o kitam neregiui gidui, kuris man po to papasakojo. Pas jį vieną kartą atvyko moteris, kuri nežinojo, kur vyksta, o kuponą į pojūčių turizmą padovanojo jos vyras.

Ir ji po to, jau refleksijos metu,  mano draugui neregiui gidui ir pasakoja: „Gimtadienio proga man vyras padovanoja kuponą į pojūčių turizmą. Nuveda jis mane į Ąžuolyną, kur aš pamatau neregį, stovintį su baltąja lazdele, laukiantį manęs. Ir tada man buvo tiek daug minčių ir tiek baimės, ką aš dabar su tuo neregiu turėčiau čia, Ąžuolyne, veikti. Ką čia dabar vyras sugalvojo?“ Draugas pasakoja, kad net priėjusi prie pat jo moteris vos ne verkdama savo vyrui sakė: „Ką tu čia dabar sugalvojai? Kai grįšiu namo, mes su tavim būtinai pasikalbėsim“.

Tai su tokiais mini grasinimais, nes tikrai galima įsivaizduoti, kaip ji jautėsi, kiek buvo baimių. Ir po visko ji sakė: „Jeigu man reikėtų rinktis, aš niekada nebūčiau pasiryžus, niekada nebūčiau išdrįsus“. Ir labai dėkojo galiausiai ir gidui neregiui, ir savo vyrui už tokią patirtį. Tad  yra dvi grupės su žmonių. Arba tie, kas ateina patys turėdami daug drąsos, arba ateina tie, kam vyrai, žmonos, draugai padaro tokią staigmeną.

 

Tai belieka būti drąsiems tuo metu?

 

Aš ir kviečiau, ir linkėčiau būti drąsiems ir nebijot.

 

Labai smagu girdėti, kad net nusiteikus galbūt iš pradžių nejaukiai, galima turėti tokią puikią patirtį ir ja labai džiaugtis. O kiek yra gidų? Ar jūs kaip nors ruošiate tapti gidu? Ar gali prisijungti visi norintys gidai?

 

Šiuo metu Kaune mes turime keturis aktyviai dirbančius gidus.  Prisijungti prie mūsų komandos gali bet kuris neregys, tik yra  tam tikrų reikalavimų, kuriuos jis turi atitikti. Norintis tapti gidu turi būti pats drąsus, mobilus, savarankiškas, komunikabilus. Tam, kad galėtų vesti matantį dalyvį, jis pats turi pasitikėti savimi, mokėti savarankiškai judėti, naudotis baltąja lazdele, kad juo galima būtų pasitikėti ir kad jis galėtų vesti pirmyn.

 

Kokie įspūdžiai yra tau pačiai būnant gide,  gal iš kitų gidų esi girdėjusi įspūdžių iš patirčių? 

 

Po to, kai gidas neregys kartu su matančiuoju dalyviu praeina 5 km žygį tamsoje, tai vainikuojama pasisėdėjimu kavinėje, tad yra galimybė tamsoje dar atsigerti kavos arba arbatos. Ir tada jau galima pasidalinti visai savo įspūdžiais. Tas momentas man galbūt patinka labiausiai mano darbe kaip gidės, nes tada išdrįsta papasakot apie savo jausmus, su kuriais susidūrė, apie įspūdžius, kuriuos jautė kelionės metu. Ir po visko, kai jau ramiai atsisėda, kai gali nusiimti akinius, kai pamato, kur mes juos atvedėm, tas momentas galbūt pats nuostabiausias, nes jaučiasi, kad žmonės būna labai nuoširdūs, labai atviri, kitokie, nei kai ateina pas mus tik susipažinti ir pradėti ekskursiją.

Įspūdžių koloritas būna įvairiausias. Aišku, daugiausia teigiamų. Aš pati  ir mano kiti gidai neregiai, kai pabendraujam, nėra pasakoję,  kad būtų susidūrę su kažkokiomis neigiamomis emocijomis, neigiamais įspūdžiais, nes visgi galbūt ne 100 proc., bet 99 proc. būna labai teigiamų emocijų, kelionė praeina saugiai, gerai ir, kaip aš sakiau, kad žmonės tik dėl baimės bijo pas mus ateiti,  o kai praeina visą kelionę, supranta, kad baimė yra tik mūsų galvose,  nereikia bijoti nežinomybės, nežinomų dalykų.

Ir mūsų ekskursijose, tamsoje, labai daug gražių dalykų galima pajausti, išmąstyti. Ir kas man galbūt labiausiai yra įstrigę, kai keli matantys dalyviai, atsisveikindami man pasakė, kad po kelionės tamsoje jie į namus grįš  turtingesni patirtimi, giliais pamąstymais.  Patys gražiausi prisiminimai, gražiausi įspūdžiai ir daug šypsenų būna po visko.

 

Labai smagu girdėti iš tikrųjų tokią patirtį turint miestą visai kitaip pajausti, suprasti, pereiti. Tikrai labai įdomi, unikali patirtis.

 

Prisiminiau dabar vieną momentą, kuriuo norėčiau pasidalinti.  Toks yra įdomus niuansas, kad kai Ąžuolyno parke susitinkam su matančiais, jiems uždedam akinius simuliacinius, įteikiam baltąją lazdelę, tai kas pirmiausia atsitinka su žmogum –  jam atrodo, kad dangus nusileidžia ant galvos, jis iškart susikūprina, susigūžia, išsigąsta, pirmuosius savo žingsnius žengia labai bijodamas ir toks labai labai mažas, lyg prie žemės būtų.  O keliones metu po truputį išdrąsėja, po truputį išsitiesia, išsitiesia ir galiausiai kai kurie netgi ir žingsnį pagreitina, kai kurie, būna, pasiprašo patys prasieiti, nes dažniausiai mes gidai vis tiek prilaikom už parankės žmogų, kad jam būtų drąsiau. O kai kurie jau patys drąsiausi ne tik kad išsitiesia, ne tik kad eina drąsiau, bet ir pasiprašo eiti visiškai savarankiškai. Tas pokytis yra labai matomas, ir labai smagu jausti, kai žmogus įgauna drąsos kiekvienu savo žingsniu.

 

Tikrai stipriai įgalinanti patirtis.  Minėjai, kad tai yra vienas su vienu, ar ne? Ar yra kažkokių užsiėmimų ir grupėms, kur organizuojate, ar tai yra tik pasivaikščiojimas dviese šiuo metu?

 

Taip, mes turime ir edukacijas grupėms, šiuo metu aktyviai organizuojam. Daugiausia populiarumo  šios edukacijos sulaukusios tarp mokinių mokyklose. Dažnai išvykstame  į įvairias mokyklas, į mokymus institucijose, kur savo pojūčių turizmą, savo unikalų projektą pristatome mokykloms ir mokiniams.

Į tokias edukacijas vyksta visi gidai, nes daugiau vaikų, ir kad galėtume suvaldyti visą srautą, mums reikia daugiau žmogiškųjų išteklių. Kaip edukacijos atrodo mokyklose?

Jeigu trumpai, tai mes pirmiausia atvykstam, susipažįstam, tada, jeigu geras oras, išeinam į mokyklą stadioną,  padalinam visą klasę į grupeles, kiekvienas gidas po keturis arba penkis vaikučius globoja, uždedam jiems tokius specialius miego akinukus, pro kuriuos irgi nieko nesimato, ir taip vieną ratą aplink stadioną apvedam.

Kai visus vaikus apvedam, grįžtam į klases ir klasėse edukacija tęsiasi  pažindinimu su įvairiomis priemonėmis, kurios mums, neregiams, pagelbėja mūsų kasdienybėje. Ir galiausiai, jeigu lieka laiko, atsakom į įvairiausius  klausimus.

 

Kokių planų turite ateičiai? Ar plėsite programą? 

 

Mes labai norėtume plėstis ir teritoriškai, ir daugiau pritraukti žmonių,  viešintis, kad daugiau pas mus ateitų, kad žmonės nebijotų, kad išgirstų apie mus ir išdrįstų ateiti. Labai norėtųsi pritraukti daugiau ir pačių neregių gidų, kurie galėtų ir norėtų prisijungti prie mūsų komandos, mes galėtume išmokti daugiau maršrutų, teikti paslaugą ne tik Kauno mieste, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

 

Taip pat kad galėtume edukacijas rengti didesnėms grupėms, dažniau iškeliauti į vieną ar kitą mokyklą, keliauti po visą Lietuvą. Tai planai mūsų grandioziniai, ir mes tikrai nesustosim vietoj, mums tikrai nepakanka to, ką mes šiandien turim, nes visada norisi vis pirmyn, pirmyn ir pirmyn.

 

Esate „Lietuvos galios“ bendruomenės dalis. Norėjau paklausti, kokią vertę jums suteikia buvimas šioje bendruomenėje?

 

Mes labai džiaugiamės, kad gavome „Lietuvos galios“ apdovanojimą, nes tai parodo, kad  mūsų darbas buvo pastebėtas, mums labai svarbu, nes įvertinimas bet kuriuo atveju yra reikalingas įvairiose veiklose.  Mes atiduodam savo sielą, širdį dirbdami šį darbą, nes matome labai didelę prasmę.

Ir kai dar mus įvertina tokio lygio įvertinimu, tai parodo, kad dirbame ne veltui, kad mus mato, vertina.  Ir dar antra pusė yra, kad  būnant „Lietuvos galios“ bendruomenėj  mus žmonės daugiau pamato, esame labiau pastebimi, ir manau, kad ne vienas žmogus, kuris buvo mus pastebėjęs, atėjo pas mus, aplankė mūsų bendruomenę ir pasinaudojo mūsų teikiama paslauga.

 

Labai gera girdėti. Kur galima būtų rasti daugiau informacijos apie projektą, sužinoti ką veikiate, ar turite savo tinklus?.

 

Turime savo puslapį „Facebook‘e“ – NeRegĖjimo galia.  Taip pat apie mus paskaityti ir kuponus įsigyti galima parduotuvėje www.neregiai.lt.

 

Puiku, Oksana, ačiū labai už pokalbį ir už nuostabų projektą, kuris tikrai ir praplečia žmonių sąmoningumą, ir patirtis praturtina. Ačiū labai, kad vykdote ir toliau vykdysite ir plėsitės, labai smagu girdėti. 

 

Ačiū Jums.