„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Žvakutės organų donorams pagerbti“

 

Transkribuotas laidos tekstas:

 

Šiandien kalbame su Aušra Degutyte, asociacijos „Gyvastis“ prezidente. Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donorų organais gyvenančius žmones. Asociacija kasmet organizuoja žvakių uždegimo akciją, kurios metu yra pagerbiami donorai ir išreiškiama padėka jų artimiesiems.

 Laba diena Aušra.

Aušra

Sveiki!

Prieš pradėdami kalbėti apie pačią iniciatyvą, gal galite papasakoti daugiau apie jūsų atstovaujamą organizaciją ir jos pagrindines veiklas?

Aušra

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ jau virš 30 metų vienija žmones, kurie gyvena su persodintais organais, tuos, kurie laukia organų persodinimo, dializuojamus žmones ir tuos, kurie turi inkstų problemų. Ir, aišku, mūsų terpėje didžioji dalių žmonių  jau gyvena su persodintais organais. Tai čia, kaip aš sakau, yra geriausia mūsų organizacijos išeitis ir tiesiog tie gyvieji donorystės pavyzdžiai visuomenei ir patiems pacientams.

Tai organizacija ir vienija žmones, kurie pereina per visą šią patirtį?

Aušra

Taip. Aišku, mūsų gretose yra ir medikų, yra ir pacientų artimųjų, bet didžioji dauguma tai yra būtent pacientai, susidūrę su liga ir kuriems donorystė ir transplantacija yra tarsi ištiestas tiltas į gyvenimą.

Ir kokios yra jūsų organizacijos veiklos?

Aušra

Mes dirbam dviem kryptim. Viena kryptis yra skirta būtent pacientams: tai ir pacientų švietimas, informacijos jiems suteikimas, konsultavimas, tuo pačiu ir psichologinės paramos, pagalbos teikimas. Kalbam dar ir apie advokaciją, ko pacientai tiesiogiai ne visi supranta ir pačiupinėja, tai yra atstovavimas ministerijose, vyriausybėje, teisės aktų įvairių suderinimai. Tai, ką pacientai pajaučia galutiniam rezultate. Tai sumažintos vaistų priemokas, gydymas tampa prieinamesnis,  stengiamės dėl pacientų socialinių ir sveikatos reikalų, paslaugų prieinamumo didinimo, kad pacientams būtų geriau. O kita mūsų veiklos kryptis yra būtent visuomenės švietimas apie donorystę. Mes visuomenei pasakojam, kalbam ir rodom tuos gyvuosius donorystės pavyzdžius.

Mūsų tikslas yra kad kuo daugiau žmonių išgirstų apie donorystę, tada tuo pačiu ir pagalvotų, kada pagalvos, jau patys nuspręs, ar pritaria, ar nepritaria, ar jam tai priimtina, ar ne. Tiesiog mūsų tikslas yra būtent švietimas.

Gal galite plačiau papasakoti apie jūsų organizuojamą žvakučių ir donorų pagerbimo akciją?

Aušra

Prieš 11 metų mes pirmą kartą pabandėm tą padaryti,  prasidėjo Vilniuje, ir suskaičiavom, kiek organų donorų buvo per visą transplantacijos istoriją. Idėja gimė iš to, kad norim padėkoti donorų šeimoms už sprendimą, dovanojusį gyvybę, kadangi donorystė yra konfidenciali, mes nežinom, kas yra donorai, nežinom jų artimųjų, negalim jiems niekaip kitaip padėkoti, norėjom išreikšti tokią viešą padėką ir ta mūsų iniciatyva ypatingai gražiai išsiplėtė ir per dešimt metų iš vieno miesto išsiplėtė iki 54 miestų.

Pernai 54 miestuose ir miesteliuose degė žvakelės organų donorams pagerbti,  jų artimiesiems padėkoti. Labai buvo gera, kada prisijungė ne tik mūsų organizacijos nariai, kurie jaučia tiesioginį norą padėkoti, jungėsi ir mokyklos, visuomenės sveikatos biurai, kultūros centrai.

Tai suprantam, kad mūsų iniciatyva užaugo, įgavo prasmę ne tik tarp mūsų pačių pacientų, organizacijos, bet išsiplėtė ir toliau. Ir šiemet didesnis laukia mūsų iššūkis – spalio 4 dieną Europos  Komisija organizuoja Lietuvoje Donorystės dienos renginių ciklą, ir  mūsų žvakučių uždegimo vietoje bus Europos Komisijos renginio atidarymas.

Tai bus ne tik  organizacijai didžiulis, kaip aš sakau, įvertinimas, iššūkis ir nuopelnas tuo pačiu, bet ir visai Lietuvai Europos kontekste.

Puiku girdėti, kad iš tikrųjų iniciatyva išsiplėtė nuo vieno miesto, kaip sakote, iki daug prisijungusių, ir dabar labai gera girdėti tokias geras žinias, kad dar daugiau žmonių pasieks ir prisijungs. O kaip galima prisijungti prie akcijos? Yra savanoriai, kurie tuose miesteliuose susiekia su jumis ir nusprendžia organizuoti? Kaip tai veikia?

Aušra

Mes turime tokį laišką-kvietimą savivaldybėms, visuomenės sveikatos biurams, organizacijoms, įstaigoms, kurios jau anksčiau su mumis bendradarbiavo ir organizavo žvakučių uždegimą savo mieste ir miestelyje, ir susitariam dieną. Diena , kaip ir minėjau, būtų spalio ketvirta, ir tada jau prasideda derinimas.

Gerai ir jautru tuo pačiu, kada žmonės suskumba ir sako: „Girdėjom, kad vyks, kaip mes galime organizuoti savo mieste?“ Ir tada vos ne mėnesio dviejų darbas padaromas per savaitę ir kažkokiame mieste yra suorganizuojama. Organizavimas tai yra  informacijos teikimas žmonėms: į širdies formą sustatomos žvakelės ir uždegamos tam tikrą sutartą valandą.

Šiemet bus tokia kaip naujovė, kad iš karto po žvakučių uždegimo miestų savivaldybės, kurios nori prisijungti, apšvies savo pastatus žaliai. Nes žalia yra donorystės ir gyvybės spalva. Tad jeigu  kas norėtų prisijungti prie šitos gražios misijos, tai prašom. Visą informaciją mes paskui teikiam organizatoriams, pasakojam apie viso to pradžią, prasmę, ką tai reiškia mums, kaip pacientų organizacijai, kodėl tai yra svarbu. Paskui būna labai gera girdėti iš mažų miestelių atsiliepimus žmonių, kurie organizavo. Sako: pas mus atėjo moteris, kuri gyvena su persodintu inkstu. Arba sako: atėjo donorų šeima. Ir supranti, kad tie susitikimai būna  abiem pusėms. Donorų šeimos mato viešojoje erdvėje  informaciją  ir ateina į žvakučių uždegimo vietą, tuo pačiu padaro tokį, kaip aš sakau, netikėtumą žmonėms, kurie organizuoja tokius renginius. Mes esam pasakę, kad nenustebkit, kad taip bus, ir būtinai pakalbėkit, pakalbinkit, nes tie pokalbiai būna jautrūs, bet tuo pačiu ir labai prasmingi, ir abi pusės jaučiasi  gerai. Tai tokie renginiai, kaip aš sakau, su prasme tikrai.

 

Kaip tik ir norėjau paklausti apie atsiliepimus žmonių. Gal dar turite kokių istorijų iš atvykusių į renginį, pasidžiaugiančių arba tų, kurie jį organizuoja? 

Aušra

Patį pirmą kartą mes organizavome Vilniuje. Tai viskas aišku – patys organizuojam, žinom, kas yra, apie ką. Antrą kartą ir vėlesnius kartus prisijungė daugiau miestų, kuriuose  yra mūsų organizacijos skyriai, asocijuoti nariai – mūsų žmonės, tai tarsi jau kitoks iššūkis, visi suprantam, apie ką tema ir kodėl tai daroma. Kada jau pradėjom eiti į dar platesnę auditoriją, į dar daugiau miestų plėstis, visą laiką darom susitikimus, susijungimus su savivaldybėmis, su organizatoriais ir pasakojam tokius dalykus, ko galima tikėtis, ką daryti, kaip daryti.

Labai yra gera pamatyti, kaip miesteliai sugeba iš mūsų pateiktos informacijos pasipuošti savo erdvę. Jiems siunčiam ir lankstinukus, ir plakatus, kaip visa tai gali atrodyti, kad jie žinotų. Jie tą informaciją pasidaro plakatų formatu, atsispausdina ir žmonės ruošiasi. Būdavo sulaukiam klausimų prieš pat renginį, likus dienai ar dviem, nes organizatoriai jaučia tam tikrą įtampą ir atsakomybę ir pradeda klausinėti įvairiausių klausimų. Sako: mes skaitom paskaitą, organizuojam piešinių konkursą, sulaukiam tokių įvairių klausimų, ir tuomet supranti, kad tai nėra tik žvakučių uždegimas, tai yra žmonėms atsakomybė, tai yra ryšys ir noras padaryti taip, kaip reikia. Esam iš savivaldybių girdėję: „Ai, supratom, tai yra absoliučiai ne popsinis renginys, tai yra toks kamerinis renginys, padėkos“.

Mums turbūt pavyksta perteikti tai, ką mes norim ištransliuoti, visų pirma, tai yra padėka būtent donorų šeimoms ir pačių donorų pagerbimas, kurių mes nežinom, nepažįstam. Kaip ir minėjau, būna jautrūs tie susitikimai, kada ateina donorų šeimos į mūsų žvakučių uždegimo vietas. Ir, atrodo, kartais iš karto gali identifikuoti tą žmogų, nes ateina du, trys žmonės, neša savo žvakeles ir, atrodo, jų akys net laksto, tarsi ieško tarp praeivių, tarp žmonių, kurie būriuojasi, kažkokio ryšio, kažko tai savo, savo artimo. Tada visą laiką pakalbam ir, kaip aš sakau, verkiam abi pusės, bet paskui, taip atrodo, ir palengvėja, ir gera būna. Donorų šeimos dažnai pasako, kad dabar supranta, kad tas sprendimas padovanoti artimo organus nebuvo be reikalo. Kada pamatai gyvuosius pavyzdžius, parodom, pavyzdžiui, čia –Rimvydas, gyvena 15 metų su persodinta širdim, Indrė – 10 metų su persodintu inkstu ir susilaukė dvynukų. Kada žmonėms tuos gyvuosius donorystės pavyzdžius pasakojam, jie vėlgi kitaip įsivaizduoja ir pačią donorystę, atrodo, tada nekyla kažkokių dvejonių dėl donorystės ar dėl skaidrumo.

Galvoju, kad mums pasiseka tą padaryti, bet, aišku, kiekvienais metais susiduriam su dar didesniu iššūkiu, kada nori prisijungti vis daugiau organizatorių, atrodo, kartais sunku suvaldyti patį procesą, bet būna be galo gera, kada pavyksta rezultatas, kada gauname atsiliepimus iš savivaldybių, miestų. Kartais būna atsitiktiniai tokie pokalbiai, sako: va, nuėjau lietuje, susitikau ten kažkokį pažįstamą žmogų, ėjau pro šalį, sako, pakalbinau, pasirodo, čia mūsų vienos narės mama Panevėžy. Tokių istorijų daug, ir atrodo, nu, va, tokia vienybė, bendrystė, yra kas supa, kas vienija, tikrai.

Labai graži, jautri akcija, ir smagu, kad tikrai suvienija tas abi puses, kaip sakote. Tai jeigu kas norėtų sužinoti daugiau apie jūsų organizaciją, kur galėtų surasti daugiau informacijos?

Aušra

Aišku, aktyviausiai mes veikiame „Facebook’e“, ten turime savo organizacijos paskyrą „Asociacija „Gyvastis“. Visą laiką galima ir pasiskambinti mums ar parašyti, atsakysim į bet kokius klausimus, norinčius prisijungti visą laiką irgi kviečiam ir pakonsultuosim tikrai.

Kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės nariai ir  nemažai įsitraukę, norėjau paprašyti, kad papasakotumėt apie per paskutinį renginį įvykusį bendradarbiavimą tarp jūsų ir kitų dviejų iniciatyvų.

Aušra

Čia iš tos pačios serijos – nieko šiaip sau nebūna. Kai mes važiavome į Prezidentūrą, kada buvo „Lietuvos galios“ kaip bendruomenės susitikimas,  skaityti pranešimą apie savanorystę, kaip mes, kaip „Gyvastis“ vykdom savanorystę, kuri absoliučiai nėra standartinė, lyginant su kitomis organizacijomis, tai gavom tokią užduotį: buvo juostelės užklijuotos ant rankų su skirtingomis spalvomis ir reikėjo pasikalbinti žmones, kurie tokios pačios spalvos dėvi juosteles.

Ir toks atsitiktinumas, kad mes pakalbėjom su slaugytoja Gražvyda. Pasirodo, ji anksčiau yra dirbusi Vilniuje slaugytoja ir jai teko prisidėti prie donoro paruošimo. Ir, atrodo, kalbi ir supranti, kad atsitiktinumas visiškai. Tai prieš renginį čia su Gražvyda pradėjom kalbėti tiesiog apskritai apie donorystę, apie slaugytojų darbą, paskui, kai Gražvyda išgirdo mano skaitomą pranešimą, kaip mes dėkojam, kad mūsų savanorystė iš dėkingumo, iš noro tiesiog padėkoti, išreiškiant  padėką savo veiksmais, kažkaip apie angelą išėjo kalba, kai pasakėm, kad mes turim ir donorus globojantį angelą, ir donorų išėjimą globojantį angelą, tada ekspromtu kilo idėja, nes kaip tik susitikom ir Angelų kalvos vieną iš įkūrėjų, ir Gražvyda, kaip nuo slaugytojų, na ir mes, kaip „Gyvastis“, tie, kurie labai norim padėkoti, kalbėjom apie tai, ir dabar jau ne tik kalbėjimas, bet,  kaip sakau, projektas įgauna kūną.

Yra inicijuotas angelas, kuris globos visus Lietuvos slaugytojus, ir jį planuojama pastatyti Angelų kalvoje. Nes natūralu, kad mes dažniausiai, kaip pacientai, visi dėkojam kam? Medikams. O slaugytojai, nors jie būna arčiausiai paciento ir ilgiausią laikotarpį, kažkaip nueina tarsi į antrą planą, galbūt ir viešoje erdvėje dėmesio sulaukia mažiau.

Tai iniciatyva būtent yra, kad būtų sukurtas ir angelas, globojantis visus Lietuvos slaugytojus. Tai vėlgi būtų kaip padėka slaugytojams, kurie yra šalia mūsų. Nes kalbant apie dializuojamus pacientus, tai žmogus dializės įstaigoje kas antrą dieną praleidžia maždaug po 4–5 valandas. Tai įsivaizduokim, kiek temų jie pragvildena. Kai kuriems, ypatingai vienišiems, vyresnio amžiaus žmonėms, tas dializės centras tampa tarsi antrais namais, slaugytojai tampa kaip šeimos nariai, ir tie pokalbiai būna įvairūs, jie žino ir katinų vardus, anūkų gimtadienius, tiesiog tos informacijos būna daug.

Teko dalyvauti nefrologų konferencijoje, kalbėjom su viena slaugytoja iš Šiaulių, ir ji sako, kaip yra gera, kada žmogų tik transplantavo, jį jau išleido iš reanimacinio ir žmogus atgavo telefoną ir iš karto puola skambinti slaugytojai „prisiduoti“, kaip jam sekasi. Tai reiškia tie slaugytojai nėra tik kaip tarpinė kažkokia gyvenimo stotelė, bet su jais ryšys vėlgi išlieka ilgesnį laiką, nėra tai tik vienkartinis toks momentas.

Tai ir palaiko, ir išklauso, ir padeda, ir draugystės netgi užsimezga, panašu.  Labai gražios akcijos – tiek žvakučių, tiek šis angelas.  Ačiū už jūsų nuostabų darbą ir linkiu didžiausios sėkmės ateityje.

Aušra

Ačiū labai.