„Lietuvos galia“ tinklalaidė: „Prirašytos rankos”

 

Transkribuota serija:

Šioje serijoje kalbiname organizacijos „Prirašytos rankos“ įkūrėją ir vadovę Ievą Mackutę bei savanorę Vaivą Oną Makūnaitę. Šios organizacijos savanoriai veda veiklas įkalinimo įstaigose ir šviečia visuomenę apie kalėjimus ir gyvenimą juose.

 

Sveikos, Ieva ir Vaiva.

Laba diena.

Malonu jus čia matyti.

Laba diena.

Prašau papasakoti apie „Prirašytas rankas“, šią jūsų iniciatyvą. Kaip viskas prasidėjo, kaip kilo mintis įkurti šią veiklą?

 

Ieva

Taip, aš pati dar 2017 metais pradėjau savanoriauti jaunuolių įkalinimo įstaigoje. Tuo metu buvau bebaigianti mokyklą JAV, ten buvau išvažiavusi dvejiems metams. Buvau net ne Lietuvoje, kai mano teatro mokytoja organizavo savanorystę jaunuolių kalėjime. Tai mane labai sudomino ir „užkabino“.

 

Paskui, kai grįždavau į Lietuvą, vis organizuodavau kokius nors projektus. Pirmais metais – savaitės trukmės projektą, po metų – mėnesio trukmės projektą. Kartu visuomet jausdavau, kad iš pradžių reikia laiko užmegzti ryšį su jaunuoliais kalėjime, tada viduryje projekto jau jaučiasi, kad visi atsiveria, ryšys užmegztas, visiems yra gera ir tiesiog nuostabios patirtys būna tuo metu, o baigiantis projektui žmonės vėl užsidaro, nes jie žino, kad tu tuoj išeisi.

 

Tavęs tuoj čia nebeliks, kam man toliau bandyti atsiverti, kam man toliau rodyti save. Pastabėjau, kad labai svarbus yra reguliarus atėjimas ir reguliarus ryšio kūrimas. Paskui atsirado „Prirašytos rankos“ su mintimi, kad mūsų savanoriai reguliariai lankysis įstaigose, ten ves kassavaitines veiklas. Įprastai per tai mezgasi ryšys, kuris ir daro didžiausią pokytį.

 

Šiuo metu penkiose įkalinimo įstaigose vedame veiklas tiek jaunimui, tiek moterims, tiek vyrams. Žodžiu, visas grupes jau apimame. Visoje Lietuvoje turime apie 40 savanorių, kurie reguliariai lankosi kalėjimuose.

Ir kalėjimų yra visoje Lietuvoje, ar ne?

Taip, taip.

Kuriuose rajonuose? 

 

Ieva

Šiuo metu lankomės Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus ir Šiaulių kalėjimuose.

 

Kalėjimai yra pačiuose miestuose, net ne kažkur rajonuose. Taip, kai kurie yra net visai šalia miesto centro.

 

Ir kokios yra tos veiklos, kurias jūs organizuojate?

Ieva

Veiklų būna be galo įvairių, nes kokių įgūdžių, žinių turi patys savanoriai, tą jie ir atneša į įkalinimo įstaigas.

Tarkim, Alytuje šiuo metu vyksta kassavaitinės jogos klasės, jogos užsiėmimai. Vilniuje – anglų kalbos pamokos. Kita savanorė veda programavimo užsiėmimus, moko žmones programuoti. Vaiva papasakos daugiau apie kūrybinius užsėmimus. Kaip per kūrybą, kūrybinį rašymą įtraukia žmones. Kaune šiuo metu veiklos labiau apima psichologinę sveikatą, emocinę gerovę, tokias temas. Panevėžyje, tarkim, pavasarį organizavome paskaitą apie alkoholio daromą žalą organizmui ir savipagalbos ir pagalbos būdus, kai turi priklausomybę alkoholiui.

Tai tokios įvairios temos – ir rimtesnių, ir praktiškesnių, ir labiau laisvo pobūdžio. Ten ir koncertus organizuojame, ir griliname kartu vasarą. Tai tikrai viską. Vaiva irgi gali papasakoti, ką veikia.

Vaiva

Taip, kaip Ieva užsiminė, vedu rašymą. Nežinau, gal galima pavadinti kūrybiniu rašymu. Tarkim, duodu užduotį parašyti laišką apie savo praeitį. Tai labiau pasąmonės srautas, tiesiog tai, kas ateina tuo metu į galvą. Ir vyrukai labai atsiveria, jiems labai lengva per rašymą atsiverti Taigi mano veikla tęstinė. Atrodo, ateinu, pravedu veiklą, tada išėjusi randu kokią ramią vietą ir paskaitau tai, ką jie parašė, nes man jie duoda išsinešti.

Na, tiesiog man atrodo, kad esmė yra psichoterapija. Kai kuriems gal netgi suveikia, nes jie tikrai grįžta į labai skaudžius prisiminimus. Ir kartais būna labai skaudu skaityti ir suprasti, jog kad ir kaip norėčiau gyventi su jais viename pasaulyje, bet, atrodo, yra du pasauliai ir aš niekada iki galo negalėsiu patirti to, ką jie patiria. Ten tokios vaikystės traumos ir žaizdos atsiveria, kad aš tik džiaugiuosi, kad jie tai parašo, ir tikiuosi, kad jiems nuo to yra kiek nors lengviau, galbūt kažkokią dalį to jie paleidžia per rašymą.

 

Ir kokia tavo patirtis savanoriaujant?

Vaiva

Aš jau prieš ateidama sakiau, kaip sunku, atrodo, atsakyti į šį klausimą. Aš dar tik du mėnesius vedu užsiėmimus, bet tai tokios stiprios patirtys, transformuojančios mane pačią. Kiekvieną kartą išėjus atrodo, kad galėčiau atskirą knygą parašyti apie tai, kaip man ten sekėsi.

Labai įsiminė viena veikla, kai atėjo vos du vyrukai, ir galvojau, jog nelabai ką pavyks nuveikti, nes mūsų labai mažai, gal bus nesusikaupę. Bet ten vyko giliausi procesai. Aš jų buvau paprašiusi aprašyti, kas jiems yra ramybė. Vienas vyrukas skaitė. Jis pradėjo verkti, aš pradėjau verkti. Ir tada įvyko toks susijungimas, vis tiek yra bendražmogiški dalykai, kad ir kaip mus skiria mūsų praeitis, kad ir kokie mes skirtingi esame dabar. Tai, kad mes taip pat suprantame, kas yra jautru, kas yra gera, kas yra ramybė. Ir kad jis, galbūt, tos ramybės patirti nebegalės, kaip jis rašė.

 

Na, nenoriu kalbėti apie tai, ką jis rašė, bet tai yra laisvė ir likę dalykai. Ir tai yra be proto skaudu. Tada labiausiai susijungi ir suvoki, kaip tas rašymas veikia jį ir mane. Jis išsiverkęs padėkojo, pasakė, kad vau, niekad nebuvau prisėdęs, pagalvojęs kad tai, kas man anksčiau atrodė tokie buitiniai dalykai, kuriuos turiu padaryti, dabar yra mano ramybė, į kurią aš labai norėčiau grįžti. Tai tos patirtys, sakau, yra vau, jos labai augina ir mane, ir, tikiu, kad ir juos.

 

Tikrai skamba labai labai stipriai. Po dviejų mėnesių tokia transformacija įvyksta, tai tikrai labai įdomu girdėti. Gal galite dar pasidalyti tokiomis patirtimis, ką esate patyrusi pati ar Ieva, ar iš kitų savanorių girdėjusi?

Ieva

Dažniausiai, kas visada džiugina, tos savanorių patirtys būna labai pozityvios. Tai keista, nes nuėjusi į kalėjimą tikiesi išsinešti, na, kažkokį didžiulį sunkumą, didelį svorį, neigiamumą. Priklauso nuo veiklų, kartais, jeigu nori savo veiklą padaryti gilesnę, gali būti, kad kažkokį sunkumą išsineši natūraliai.

 

Bet dauguma mūsų veiklų nėra apie kažkokį sunkumą. Tu nebūtinai kapstaisi po gyvenimo praeitį, kartais tu iš tikrųjų nori pasidžiaugti kartu. Ką nors sportiško nuveikti, net tos pačios anglų kalbos mokant, ar ne? Kai aš užsiimu veikla, šiek tiek anglų kalbos mokau.

 

Kaip gera matyti, kai duodi namų darbų padaryti, kad kiekvieną kartą žmogus atneša padarytus tuos darbus ir tu matai progresą, matai tobulėjimą. Na, tada išeini iš kalėjimo kaip tik pasikrovęs tokios geros energijos ir su džiaugsmu, su šypsena. Ir būna, galvoju, šiek tiek paradoksas, kad išeini iš tokios, na, tikrai niūrios įstaigos, bet su džiaugsmu. Ir man atrodo, kad tai, ką mes darom ir ką savanoriai daro, įneša kažkokio lengvumo į tokią sunkią ir labai taisyklėmis apipintą sistemą.

 

Ir minėjai, kad yra apie 40 savanorių. Kokie tai savanoriai? Daugiausia jaunimas? Vyresni žmonės? Kaip atrodo organizacija?

Ieva

Paskaičiavau, kad amžiaus vidurkis yra 33 metai. Bet turime tiek 20-mečių savanorių, tiek 50-mečių ir vyresnių. Turbūt didesniuose miestuose, tai yra Vilniuje, Kaune, daugiau žmonių ateina iš studentų rato. Ten gal daugiau yra jaunimo, nors irgi amžius įvairus. Mažesniuose miestuose, mūsų atveju tai Panevėžys, Alytus ir Šiauliai, daugiau žmonių, kurie jau dirba darbus, jau galbūt ne vienus metus dirba ir tiesiog nori kokios nors prasmingos veiklos šalia. Galbūt jau ir šeimą yra užauginę ir yra koks nors tuščias tarpas, kurį nori užpildyti. Daugiau turbūt vis tiek kažkaip susiję su psichologija, socialiniu darbu, edukacija, kūryba. Tokių temų profesinė veikla, bet nebūtinai, gali būti ir visiškai nesusijusi. Tiesiog norėjo kitokio gyvenimo ir pasiryžo ateiti pas mus.

 

Gal galiu Vaivos paklausti, nuo ko prasidėjo tavo kelionė, kaip pati nusprendei prisijungti?

Vaiva

Man apskritai bet kokia savanorystė, nes tai nėra pirma savanorystė į kurią esu įsitraukusi, yra dialogo tarp dviejų pasaulių, kuriuos man be proto smagu patirti, mezgimas. Kaip sakau, galbūt niekada nesuprasiu iki galo, bet pamėginti susitikti, pažiūrėti, kaip tas dialogas mezgasi, kad įmanoma jį užmegzti, kad įmanoma apsikeisti kažkuo labai gražaus – tai tikriausiai mane patraukė. O įkalinimo įstaiga – nepažinta teritorija, kur galbūt buvo šiek tiek ir smalsumo, bet dabar jau yra užsimezgęs emocinis ryšys su nuteistaisiais. Tai yra tęstinė mano veikla ir dabar jau viskas sukasi daugiau apie emocinį ryšį, kuris yra žmogiškas ir natūraliai užsimezgęs.

 

Kokie apskritai yra organizacijos tikslai, ko siekiate ir kokie rezultatai labiausiai džiugina jus vystant organizaciją?

Ieva

Rezultatai? Turbūt labiausiai džiuginantis būna grįžtamasis ryšys iš pačių kalinčių žmonių. Čia irgi galiu pasidalyti istorija. Dažniausiai savo veiklas pradedu nuo to, kad reflektuojame praėjusios savaitės įvykius. Galvoju, na, reikia šiek tiek įdomiau pareflektuoti, ne šiaip atpasakoti, kas įvyko. Ir sugalvojau pasiūlyti visiems parašyti, už ką mes esame dėkingi, kas praėjo, kas įvyko praėjusią savaitę.

 

Taip kažkaip gražiai jie dalijosi. Na, iš tikrųjų, iš tos vienos savaitės jie rado, už ką būti dėkingi. Kai jie sėdi įkalinimo įstaigoje, savaitės yra monotoniškos, kažko daug neįvyksta. Ir jie rado, už ką būti dėkingi. Šiek tiek žymėjausi, ką jie sakė, ir paskui paklausiau, ar galiu mūsų socialiniuose tinkluose anonimiškai pasidalyti jų mintimis.

Aišku, jie sakė: „Žinoma, žinoma“. Ir vienas veiklų dalyvis sako: „Pala, čia mes tik apie praeitą savaitę papasakojom, aš galiu papasakoti ir šiaip, už ką esu dėkingas labiau, plačiau“. Ir tada pradėjo pasakoti, daugiausia už ką yra dėkingas savanoriams ir šioms veikloms, kurios vyksta. Kad jaučiasi neužmiršti, nepalikti. Na, kai patenki į įkalinimo įstaigą, atrodo, kad visas pasaulius nuo tavęs nusisuks.

 

Ir kai pamatai, kad yra žmonių, kurie nenusisuka, tai yra labai galinga patirtis. Pasakoja apie tai, kaip mūsų veiklos jiems padeda kasdienybėje. Na, tarkim, kartais kvestionuoju, man atrodo, kad nueinu, pravedu valandą, dvi valandas trunkančią veiklą per savaitę, kas čia tokio?

 

Tai nėra daug laiko to žmogaus gyvenime. Bet jis irgi pasidalijo, kaip paskui jautė tą poveikį dar keletą dienų. Pokalbiai būna visai kiti su kolegomis, kurie irgi atlieka bausmę, tu tiesiog gauni naujų minčių, kuriomis gali dalytis, turi motyvacijos ką nors veikti, po tos veiklos užsiimti kokiomis nors savo veiklomis.

 

Gerokai pozityvesnės mintys ateina. Kai prieš veiklą galbūt jau kelias paras mažai miegojai dėl neigiamų minčių, po veiklos kaip tik ramiau užmigsi. Tokie maži dalykai, bet jie iš tikrųjų daug reiškia. Kalbant apie rezultatus, tai daugiausia motyvuoja nesustoti ir toliau veikti. Į tai įeina ir savanorių pasidalijimai, patirtys, ką jie gauna iš šios savanorystės.

 

Taip pat matant pokytį visuomenėje, kad ši tema tampa vis populiaresnė, priimtinesnė. Prieš penkerius metus, kai prasidėjo „Prirašytos rankos“, juk nėra įprasta ateiti į kalėjimą, na, buvo protu šiek tiek nesuvokiama, kas galėtų eiti į tą kalėjimą. O dabar vis girdi, kad, va, vieni, va kiti eina į kalėjimus.

 

Kažkaip tai tampa priimtiniau. Tai čia kalbant apie rezultatus. O ateities planai, tai turbūt, na, ne turbūt, bet norisi išplėsti veiklą į visus kalėjimus, kurių yra aštuoni. Jų nėra šimtai, bet ypač mažesniuose miestuose sudėtingiau rasti savanorių. Tai va, jeigu kas nors iš mažesnių miestų klauso, mes tikrai ieškome savanorių, jų norime. Savanorystės patirtis yra vertinga ir kartais net ir patį transformuojanti, taigi verta prisijungti. Ir toliau, dar labiau eiti į visuomenę, nešti tą temą į visuomenę, kad ji būtų kuo mažiau apipinta stereotipais ir labiau atspindėtų tikrovę.

 

Galbūt norėtumėte pasidalyti, kur daugiau apie jus sužinoti, kad visi norintys prisijungti savanoriai galėtų tai padaryti. Ar yra kokie nors reikalavimai norintiems prisijungti, ar tikrinate motyvaciją ir kaip tas procesas vyksta?

Ieva

Kaip tik rugpjūčio gale, rugsėjį organizuosime savanorių atrankas, bus galima prie mūsų prisijungti. Tuo metu ir bus galima rasti informacijos, pirmiausia socialiniuose tinkluose. Vadinamės „Prirašytos rankos“, kartais mus maišo, sako „pririštos rankos“, „prirakintos rankos“, na, įvairių sinonimų randa. „Prirašytos rankos“  – tai iš stereotipų apie kalinčius žmones, kad jų tatuiruoti kūnai, tatuiruotos rankos, na, prirašytos rankos. Tas stereotipas kartais pasitvirtina, kartais nebūtinai. Žodžiu, taip pat turime tinklalapį prirasytosrankos.lt. Čia galite mus rasti, taip pat puslapyje užpildyti savanorystės formą, kuri yra bendra. Mes su jumis susisieksime, kai vyks atrankos jūsų mieste. Taip pat turime tokią visai smagią iniciatyvą. Mūsų puslapyje galima užsakyti veiklą kalėjime. Ką tai reiškia? Kad paremi konkrečios veiklos įgyvendinimą kalėjime. Taigi, jeigu norite kaip nors prisidėti, bet galbūt neturite laiko savanoriauti, galima tiesiog užsakyti norimą veiklą. Ar tai būtų kūrybinė veikla, ar apie psichologiją, ar dar kokia nors – galite patys pasirinkti ir paremti jos įgyvendinimą.

 

Kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės nariai, kokią vertę jums duoda buvimas šioje bendruomenėje?

Ieva

Pirmiausia, kokią vertę pačiame „Lietuvos galios“ projekte. Man atrodo, svarbu akcentuoti, kad šis projektas įvertina pilietinės iniciatyvas, kurios gal ir neretai lieka nepastebėtos arba būna pastebėtos tik savo bendruomenėse. O čia tikrai dideliu mastu gauname įvertinimą, tada buvimas toje bendruomenėje tiesiog motyvuoja, tu matai kitas organizacijas, kurios įkvepia, gali su jomis užmegzti ryšius ir pradėti naujus bendradarbiavimo projektus. Turbūt didžiausia prasmė yra tai, kad turi savo bendruomenę, turi iš ko semtis įkvėpimo ir turi erdvę toliau kurti tuos ryšius.

 

Gal dar ko nors nepaklausiau, kuo norėjote pasidalyti?

Ieva

Galvoju, Vaiva, gal tu dar nori pasidalyti, kuo dar tau ši savanorystė svarbi ir kodėl tau atrodo, kad kitiems būtų verta prisijungti prie jos?

Vaiva

Man atrodo, kaip užsiminiau, tai labai nepažinta, kaip tu sakei, yra labai daug stereotipų, norisi juos naikinti. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus gali atrasti, kur jis pats nori eiti. Jeigu vis dėlto kam kirba mintis, kad jis norėtų, tai tikrai paskatinsiu pabandyti, nes visuomet galima tiesiog nebeiti, jeigu jauti, kad tai ne tau . O jeigu kirba ta mintis, tai, manau, tikrai verta, tikrai reikia.

Ieva

Ir dar pridursiu, kad gal ne visiems savaime suprantama, kodėl reikia eiti į tuos kalėjimus. Dar susiduriama su tuo, kad mūsų valstybėje įkalinimo sistema dar toli gražu nėra tobula. Vis dar tai yra labiau apie bausmę, apie žmogaus baudimą. Kai mes žmogų tik baudžiame, tas žmogus mažai turi šansų pasitaisyti. O vis dėlto daug žmonių išeina į laisvę, kasmet apie pusantro tūkstančio. Ir norėtųsi, kad tie žmonės galėtų susikurti gyvenimą be nusikaltimų. Tai norisi sukurti jiems erdvę pokyčiams ir koncentruotis labiau į resocializaciją, o ne vien į baudimą.

Vaiva

Aš gal dar pridursiu, kad nuteistieji asmenys, šiuo metu esantys įkalinimo įstaigose, labai laukia žmonių, kurie ateina. Kartais net veikla, atrodo, ne iki galo įvyksta, bet jiems jau vien tai, kad atėjai, yra didžiulė vertybė. Ir man atrodo, kad tai tikrai pakeičia jų dieną ir nuspalvina ją kitomis spalvomis. Jie mūsų labai laukia.

 

Puiku, labai ačiū už Jūsų nuostabius darbus ir linkiu didžiausios sėkmės ateityje.

Ačiū.

Ačiū.