Iniciatyvos „Ukraina: realybės akimirka“ bendraautoris: siekiame ne tik užfiksuoti, bet ir pasauliui parodyti tikrąjį gyvenimą karo akivaizdoje

2023 metais trijų savanorišką veiklą vykdančių lietuvių Eduardo Pontežio, Antano Čeponio ir Tomo Jenkelevičiaus pradėta iniciatyva siekiama didinti Lietuvos ir tarptautinės bendruomenės informuotumą apie karą Ukrainoje, prisidėti teikiant humanitarinę pagalbą, o dokumentikos ir fotografijos parodose leisti pasauliui išvysti tikrąją karo kasdienybę. Lietuvoje ir užsienyje organizuojamas parodas „Ukraina: realybės akimirka“ lydintis dokumentinis filmas, pilietiškumo ir savanorystės dirbtuvės leidžia geriau suprasti tai, ką patiria paprasti žmonės Ukrainoje, o auditoriją skatina tapti aktyvesniais, socialinėmis ir humanitarinėmis problemomis besirūpinančiais piliečiais.

Su vienu iš iniciatyvos įkūrėjų Tomu Jenkelevičiumi kalbėjomės apie veiklos pradžią, humanitarinės pagalbos svarbą ir būtinybę su visuomene dalytis autentiškomis istorijomis apie karo pasekmes, išgyvenimus ir pasipriešinimą.

Ne stebėti, bet veikti

Pasak pašnekovo, mintis pradėti „Ukraina: realybės akimirka“ iniciatyvą kilo dar 2023 metų vasarą, kuomet grįžus iš Ukrainoje vykusių Europos Sąjungos jaunimo solidarumo projekto renginių tapo aišku, kad reikia pačiam imtis veiksmų, užuot likus pasyviu netoliese vykstančių įvykių stebėtoju.

„Pasidalinau idėja su draugais ir nusprendėme, jog norime nuvežti humanitarinę paramą bei užfiksuoti karo pasekmes. Mes nesame nei žurnalistai, nei profesionalūs filmų kūrėjai – tiesiog turime tam tikrų įgūdžių ir nusprendėme juos išnaudoti, kad padarytume ką nors prasmingo. Pirmoji kelionė mus nuvedė į Lvivą, Kyjivą, Charkivą ir aplinkinius miestus, kur per objektyvą dokumentavome procesą. Šiais metais lankėmės Odesoje ir Mykolajive, tęsdami savo misiją. Visa veikla yra savanoriška, o finansavimas – iš mūsų pačių lėšų. Mums svarbu ne tik pasakoti apie karą, bet ir parodyti, kaip jaučiasi paprasti žmonės Ukrainoje, ką jie išgyveno ir kaip kovoja už savo laisvę“, – sakė T. Jenkelevič.

T. Jenkelevičiaus ryšys su Ukraina užsimezgė dar 2013 metais, kuomet rašydamas bakalauro darbą apie tuo metu vykusią revoliuciją nuolat domėjosi Ukrainos vidaus politika.

„2018 metais dar labiau įsitraukiau – jaunimui suorganizavau tarptautinius mokymus, kurių metu lankėmės Avdijivkoje, dabar esančioje okupuotoje Donecko regiono teritorijoje. Tai buvo labai įkvepianti patirtis, parodžiusi vietos bendruomenių stiprybę ir tarptautinio solidarumo svarbą. Dabar, vykstant karui, jaučiu pareigą ne tik padėti Ukrainai tiesiogiai, bet ir skleisti žinią apie šios šalies kasdienio gyvenimo realybę. Kiekvieną dieną Ukrainoje žūsta žmonės, tarp jų civiliai. Šis karas ne tik sukelia didžiulę fizinę ir materialinę žalą, bet ir palieka gilius emocinius ir psichologinius randus“, – sakė iniciatyvos bendraautoris.

Tikros žmonių istorijos

Savo iniciatyva veiklūs lietuviai ne tik stengiasi spręsti informacijos apie karą trūkumo ir dezinformacijos problemas, bet taip pat prisideda prie visuomenės empatijos ir sąmoningumo ugdymo.

„Karas Ukrainoje dažnai pateikiamas per oficialius kanalus, kurie ne visada atspindi žmonių kasdienybę. Dokumentuodami tikrąsias karo pasekmes, mes padedame skleisti autentišką informaciją ir kovojame su dezinformacija. Fotografijų parodos ir filmų pristatymai padeda žmonėms už Lietuvos ribų geriau suprasti karo poveikį ir paskatina juos veikti ar remti Ukrainą. Veždami humanitarinę paramą, tiesiogiai prisidedame prie pažeidžiamų grupių žmonių gyvenimo gerinimo. Savo pavyzdžiu rodome, kad kiekvienas gali prisidėti prie teigiamų pokyčių, skatindamas pilietinį sąmoningumą ir aktyvų dalyvavimą sprendžiant visuomenės problemas. Tai mūsų būdas prisidėti prie pagalbos Ukrainai ir skleisti žinią apie tai, ką išgyvena paprasti žmonės“, – dalijosi T. Jenkelevič.

Anot pašnekovo, vaizdo įrašuose ir nuotraukose jie fiksuoja Ukrainos žmonių atsparumą ir dvasią, parodydami pasauliui, koks iš tikrųjų yra gyvenimas karo įkarštyje. Kiekviena nuotrauka ir istorija atskleidžia ne tik statistiką, bet ir žmonių gyvenimus, jų viltis ir svajones, išliekančias net ir karo siaubo akivaizdoje.

„Sutiktų žmonių – paprastų žmonių, išgyvenančių nepaprastus sunkumus, – istorijas reikia išgirsti. Tai ne tik statistika; jie yra asmenys, turintys svajonių, tikslų, šeimas. Džiaugiamės, kad pavyko surengti tiek daug renginių Lietuvoje ir parodyti savo darbą. Ypač didžiuojamės antruoju filmo pristatymu, kuris vyko Mo muziejuje Vilniuje, – į jį susirinko 200 žmonių. Tai buvo ypatinga akimirka, nes į Vilnių atvežėme keturias pagrindines filmo herojes, kurioms buvo nuo 14 iki 77 metų. Visos jos niekada nebuvo išvykusios į užsienį, o Lietuva tapo pirmąja šalimi, kurią jos aplankė. Ypač įkvepianti 77 metų senjorės kelionė – jos drąsa ir ryžtas tapo pavyzdžiu visiems. Smagu, kad kultūros centrai, savivaldybės ir kitos institucijos mus priima ir palaiko mūsų iniciatyvą. Tai leidžia mums tęsti veiklą ir pasiekti dar platesnę auditoriją“, – sakė T. Jenkelevič.

Motyvuoja noras skleisti žinią

Pašnekovas atviras – tęsti svarbią misiją labiausiai motyvuoja Ukrainoje sutikti žmonės: jų kova, drąsa ir dėkingumas už pagalbą. Taip pat visi tie, kurie priima veiklių vyrų iniciatyvas ir leidžia pristatyti darbus kultūros centruose, savivaldybėse, skirtingose organizacijose. Svarbu ir tai, kad po parodų ir filmų pristatymų žmonių atsiliepimai neleidžia abejoti, kad „Ukraina: realybės akimirka“ iniciatyvos padeda jiems pajusti empatiją ir neretai paskatina tapti aktyvesniais piliečiais, dalyvauti solidarumo veiklose ar tiesiog labiau domėtis dabartine Ukrainos padėtimi.

„Emocijos, kurias patiriame bendraudami su ukrainiečiais, mums primena, kodėl tai darome, ir suteikia jėgų tęsti veiklą. Taip pat palaikymas Lietuvoje, atvirumas mūsų iniciatyvai yra didžiausia motyvacija ir įrodymas, kad tai, ką darome, turi prasmę ir vertę. Ateityje planuojame tęsti parodų ir renginių ciklą po visą Lietuvą iki gegužės mėnesio ir tikimės, kad pavyks šią veiklą plėtoti toliau. Taip pat norėtume plėsti savo veiklą į Vakarų Europą, kur, mūsų nuomone, žmonės žino gerokai mažiau apie mūsų regiono problemas ir karą Ukrainoje. Tokia plėtra padėtų ne tik skleisti informaciją, bet ir skatintų didesnį supratimą ir solidarumą su Ukraina“, – kalbėjo T. Jenkelevič.

Anot pašnekovo, kaip ir visų savanoriškai vykdomų veiklų, pagrindinis iššūkis – finansai, nes kiekviena kelionė į Ukrainą reikalauja didelių išlaidų – ne tik pinigų, bet ir laiko.

„Mes praleidžiame savo atostogas ne kur nors tropikuose, bet Ukrainoje, kad galėtume padėti žmonėms ir dokumentuoti karo pasekmes. Tai nėra veikla, iš kurios siekiame finansinės naudos – mes tiesiog norime parodyti tai, ką darome. Norėtųsi dažniau vykti į Ukrainą ir tęsti savo darbą, tačiau dėl finansinių ir logistinių kliūčių tai nėra taip paprasta. Taip pat susiduriame su sunkumais organizuodami parodas ir renginius Lietuvoje. Daugelio vietų, kur norėtume surengti renginius, atsakingi asmenys negali kompensuoti net kuro išlaidų, todėl kartais tai apsunkina mūsų veiklą. Nepaisant šių iššūkių, esame pasiryžę tęsti savo misiją. Todėl visi, norintys priimti parodas arba peržiūrėti filmą, gali kreiptis tiesiogiai į mane. Jei tik būsime laisvi, mielai atvyksime į jūsų miestą ir pasidalysime savo patirtimi, parodysime filmą bei papasakosime apie savo keliones ir veiklą Ukrainoje“, – ragino vienas iš iniciatyvos „Ukraina: realybės akimirka“ autorių T. Jenkelevič.

Iniciatyva „Ukraina: realybės akimirka“ dalyvauja „Lietuvos galios“ projekto „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.