Iniciatyvos ,,Pilietiškumo ugdymo akademija“ įkūrėja: patyčias patyrę vaikai mūsų stovykloje patiki, kad gali būti priimti

Pilietiškumo ugdymo akademija – nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, aktyviai dalyvaujanti visuomenės kaitos procesuose, skleidžianti aktyvaus pilietiškumo, socialinės gerovės idėjas. Daugiau nei penkiasdešimt savanorių vienijanti akademijos komanda neturi teorinių paskaitų, tad renginius bei vasaros stovyklas vaikams organizuoja pasitelkdama nuotykius ir patyrimus, o naudingas žinias stengiasi perteikti inovatyviais ir jaunajai kartai įdomiais būdais.

Su Pilietiškumo ugdymo akademijos steigėja ir savanore Jolita Kuncaitiene kalbėjomės apie iniciatyvos pradžią, kilusius iššūkius ir ateities planus.

– Papasakokite trumpai apie savo veiklą, kaip kilo mintis ją pradėti?

Daugiau nei 4 metus savanoriškai dirbdama su vaikais kartą išgirdau komentarą: „Susitvarkyk savo ūkį ir steik Pilietiškumo ugdymo akademiją!“ Niekada neįsivaizdavau, kad teks steigti organizaciją, o juolab jai vadovauti. Kilo klausimas, kas aš tokia, kad galėčiau vadovauti akademijai, tačiau kai 2023 metais buvau apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už pilietiškumą ir parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, supratau, kad pakanka būti tiesiog pilietišku žmogumi ir norėti tuo dalintis.

Visada stebėjau, kaip informacijos gausoje paklydęs jaunimas ieško kelio, ir norėjau padėti tiems, kas ruošiasi tarnauti, – padrąsinti, paaiškinti, su kuo gali tekti susidurti, kad tai nėra lengvas, tačiau prasmingas etapas. Pirmoji 6 paauglių stovyklėlė 2018 metais buvo emocijų kupinas prasmingas nuotykis, iš kurio gimė tai, ką turime šiandien.

Vidaus reikalų sistemoje tarnauju 23 metus, iš jų 7 skubios pagalbos centre 112, o 16 pasienyje. Taip pat 7 metus papildomai tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose, turiu privalomosios karo tarnybos pažymėjimą. Sunki gyvenimo ir tarnybos patirtis, karjeros vingiai ir iššūkiai skatino ieškoti pokyčių ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Taip ir gimė savanoriška veikla su jaunaisiais pasieniečiais, kuri peraugo į Pilietiškumo ugdymo akademijos veiklą ir ėmė plėstis. Esu dėkinga gyvenimui už visas patirtis ir pamokas. Už tai, kad galiu būti tokia, kokia esu, ir už galimybę daryti tai, ką darau.

– Kokias problemas sprendžiate savo veikla?

Visos idėjos gimsta iš problemų. Lietuvoje dar gana dažnai vaikai ugdomi nepaisant pagarbaus vaikų ugdymo principų, o su problemomis susiduriančioje švietimo sistemoje jie neretai orientuojami ne į procesą, bet į rezultatą. Jau nekalbu apie vis dar gajų vaikų „nurašymą“ paprasčiausiai nusprendžiant, kad iš jų nieko nebus. Arba pasmerkimą už tai, kad vaikas atvirai pasako, kaip jaučiasi. Žemas emocinis intelektas ir menkas supratimas apie jausmus mūsų visuomenėje vis dar trukdo mums būti laimingiems. Žinote, jei būtų mano valia, aš jau ikimokykliniame ugdyme daugiausia dėmesio skirčiau psichologijai. Juk tai gyvenimo pamatas, be kurio žmogus tampa tarytum robotas – nelaimingas, šaltas, tuščias.

Dar viena mūsų visuomenės problema – atsakomybės neprisiėmimas ir nuolatiniai skundai. Juk pirmiausia reikėtų kelti klausimą: „Ką tu pats gali padaryti, kad būtų geriau?“ Žmones tie klausimai erzina, jie vis dar nori, kad už juos kažkas kažką darytų. Trūksta supratimo, kad pokytis esame mes patys.

Bet kartu turime ir labai daug pilietiškų, sąmoningų žmonių, kurių veikla žavi. Labai gera, kad tokių yra ir vis daugėja.

– Kodėl ši veikla jums svarbi?

Todėl, kad galiu save visiškai realizuoti ir motyvuoti kitus, burti komandą geriems ir prasmingiems darbams, duoti tai, ko neturėjau pati. Manau, kad palaikymas yra nematoma, bet galinga jėga, kurios mes dažnai neišnaudojame.

– Kuo ši veikla svarbi dalyviams?

Manau, kad žmonės ieško bendrystės, priėmimo, palaikymo, tikėjimo jais ir, visų svarbiausia, prasmės. Kiekvienas nori jaustis svarbus, o mes stengiamės tokias sąlygas sudaryti. Ieškome privalumų, o ne trūkumų, leidžiame klysti, diegiame supratimą, kad jie viską gali ir, matyt, to pakanka. Žmogus jaučiasi gerai tol, kol kiti juo tiki.

– Kokiais rezultatais labiausiai džiaugiatės?

Džiaugiamės kiekvienu renginiu, kiekvienu mažu žingsneliu. Viskas, ką turime, sukurta savanorių. Kartais tėvai klausia: „Ką jūs tiems vaikams padarėte, kad jie šitiek dirba ir vis dar nori savanoriauti? Namie niekada tiek nedarė, o pas jus nori.“ Tokie pasidalijimai yra didžiulis komplimentas. Jaunuoliai yra iš prigimties motyvuoti tol, kol jų motyvacijos kas nors nesugriauna. Džiaugiamės, jei pavyksta vėl uždegti, pastiprinti, palaikyti mūsų jaunąją kartą, padėti jiems įveikti baimes, įdiegti pilietiškumo prasmę ir paraginti šias idėjas skleisti toliau.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Dažniausiai su finansinių išteklių stokos, augančios organizacijos ir savanoriškų veiklų valdymo, komandos būrimo ir formavimo, motyvacijos skatinimo iššūkiais. Darbo, savanorystės ir šeimos derinimas taip pat nėra lengvas iššūkis.

Pastaruoju metu augantis susidomėjimas renginiais taip pat tampa rimtu išbandymu ir svarstymu, kaip patenkinti rinkos poreikius. Žmonės tampa sąmoningesni, prašo patyriminių laisvalaikio renginių su integruotais pilietiškumo mokymais, aktualių ir šiandieną atspindinčių mokymų. Šie iššūkiai skatina tobulėti ir motyvuoja veikti.

– Ar bendradarbiaujate su kitomis organizacijomis? Kokias būdais?

Žinoma, juk vienas lauke ne karys. Bendradarbiaujame su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos, Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos, Probacijos tarnyba, Kovos su prekyba žmonėmis centru, Žmogaus psichologijos institutu, įvairiomis sporto organizacijomis, gydytojais psichoterapeutais, įvairių sričių specialistais ir profesionalais. Kadangi pagrindinės veiklos iki šiol vyko Šakių rajone, bendradarbiaujame su Šakių rajono savivaldybe, Slavikų ir aplinkinėmis seniūnijomis, kaimo bendruomenėmis.

Verta paminėti, kad į renginius pagal prevencines programas atvyksta įvairių organizacijų lektoriai, kurie padeda rengti mūsų instruktorius, psichologai savo ruožtu moko, konsultuoja, seniūnijos neretai skiria transportą, dalijasi informacija, savivaldybė finansuoja projektus ir kt.

– Gal galite pasidalyti gerąja patirtimi, kaip jūsų veikla keičia žmonių gyvenimus?

Savanoriauti pradėjome kartu su vyru. Pamenu, kaip į vestuves atvykusi vieno vaiko mama pasidalijo, kad būtent akademijos veiklos paskatino jos sūnų tapti pareigūnu. Kita mama sakė nežinanti, kaip susitvarkyti, abejojo, ar jos vaikas pritaps stovykloje, svarstė, ar neteks atvykti pasiimti jo anksčiau laiko. Tačiau vaikinas išbuvo visą laiką ir jam jau galima patikėti visą stovyklą.

Manome, kad vaikais reikia tikėti ir nuolat klausti savęs, ką galime padaryti, kad būtų dar geriau. Kad ir ką jaunuolis padaro blogai, pirmiausia klausiame, kaip dėl to jis pats jaučiasi ir ką gali pakeisti, kad būtų geriau. Pamenu, buvo vienas rusakalbis vaikinas, kuris nekalbėjo lietuviškai iš baimės ir nuolat rūkė, tačiau labai norėjo dalyvauti. Galiausiai, dėl stovyklos metė rūkyti, o gavęs palaikymą ir galimybę klysti, vaikinas prakalbo lietuviškai.

Buvo situacijų, kuomet stovyklose išryškėjo didelės vaikų problemos, o susisiekę su tėvais išgirdome jautrių istorijų. Palaikius tėvelius, nukreipus juos pas psichologus, viskas klostėsi daug geriau ir vaikui, ir tėvams. Turime ir labai jautrių situacijų, bet dirbti šia kryptimi tikrai verta.

– Kas Jus labiausiai motyvuoja tęsti projektą?

Bendrystė. Lietuvoje yra be galo daug gerų žmonių, tad gera juos vienyti bendriems tikslams, su jais bendrauti, matyti, kiek daug jie gali ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies. Taip pat gera žinoti, kad galime veikti visiems mums naudinga kryptimi ir kurti pilietišką, atsparią, lojalią, sąmoningą visuomenę.

– Kokios veiklos numatomos ateityje?

Kasmet auga susidomėjimas mūsų renginiais vaikams, jau organizuojame ir moterų stovyklas. Pastaruoju metu pastebime, kad žmonės nori nuotykių su prasmingu turiniu, kitaip tariant, patyriminių mokymų. Kadangi esame orientuoti į turinį, griežtai renkamės profesionalius specialistus ir jau siūlome mokymų paketus aktualiausiomis šiandienos temomis, susijusiomis su pilietiškumu, pasirengimu karinei krizei, išgyvenimu, elgesiu ekstremaliosios situacijos metu, gyvenimo įgūdžiais ir, žinoma, psichologija. Komandoje turime ir labai stiprių patyrusių specialistų, kurių žinios naudingos kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Kaip prisijungti prie projekto?

Visų pirma kviečiame visus pilietiškus ir kūrybiškus žmones dalytis patirtimi. Kviečiame instruktorius, lektorius, buvusius karius, pareigūnus prisijungti prie mūsų komandos, norime, kad jų patirtis būtų įgalinta.

Taip pat raginame prisijungti įvairių sričių savanorius: komunikacijos, socialinių tinklų administratorius, fotografus, medikus, mokytojus, šaulius, skautus, psichologus – visada rasime bendrą kalbą.

Klausimas jaunimui: kodėl nusprendėte dalyvauti šios organizacijos veiklose? Kodėl jums tai svarbu?

Todėl, kad čia visada klausiama ne kiek tu padarei, o kaip tu jautiesi. Tai motyvuoja veikti, jautiesi svarbus ir reikalingas ne dėl darbų, o kaip žmogus. Veikla kuria prasmę, daug ko išmoksti, visada šalia suaugę žmonės, kurie moko ir padeda. Kartais stebiuosi, kaip manimi šitaip pasitiki, juk man tik 17 metų. Bet čia, atrodo, aš tikrai daug galiu. Man patinka suprasti, kad aš irgi galiu keisti. Norėčiau dirbti tokioje organizacijoje. Labai žavi idėja. Vanesa, 17 metų

Man buvo 8 metai, kai sutikau Jolitą. Renginyje ji vedė jautrią paskaitą apie patyčias, mus visus labai suvienijo. Paskaita buvo labai prasminga ir įstrigo iki šiol. Tada buvau jaunas ir labai nepasitikintis savimi. Jolitai padėjau kažką nunešti ir ji vakare parašė man palaikymo žinutę, kad aš vyras iš didžiosios raidės ir laukia manęs pasieniečių gretose. Mane labai įkvėpė toks komplimentas. Saugojau jį iki 13 metų ir tada jai per feisbuką parašiau. Mums visiems labai svarbus palaikymas. Nuo tada esu šios veiklos savanoris ir net jaunasis lyderis. Manau, seksiu jos pavyzdžiu ir būsiu pasienietis. Iki šiol niekada nesityčioju. Bernardas, 16 metų

Man čia smagu būti, puiki vieta ieškoti savęs, labai supratingi vadovai, mieli savanoriai, graži vieta ir gamta, todėl traukia čia sugrįžti. Šiemet grįšiu jau 5 metus. Kurį laiką buvau dalyvė, dabar jau savanorė. Čia išmokau spręsti problemas ir konfliktus, dabar žinau, kad neišsprendžiamų problemų nebūna, būna tik nesprendžiamos. Augustė, 16 metų

Esu sužavėta nuoširdumo ir rūpesčio. Čia nėra patyčių. Man čia gera. Sunku paaiškinti žodžiais. Maniau, pabūsiu vieną renginį, o atvykstu kasmet. Matau prasmę. Jaučiuosi reikalinga. Daug išmokau, jaučiu, kad augu drauge su organizatoriais. Marija, 17 metų

Buvau labai kuklus, čia įgijau drąsos ir pasitikėjimo. Groju gitara ir dainuoju, jaučiuosi visada laukiamas. Dabar traukia kasmet. Kasmet nauji nuotykiai ir pozityvūs patyrimai. Kajus, 16 metų

Nesulaukiu vasaros, čia jaučiuosi labai gerai. Turime nuotykių su rimtomis pamokomis. Tėvai stebisi, kad noriu čia savanoriauti, organizuoju paramą, kviečiu draugus, padedu, kuo galiu. Gal kada čia dirbsiu, turiu idėjų ateičiai, jas visas vadovai priima ir palaiko, skatina veikti. Nedas, 16 metų

Iniciatyva „Pilietiškumo ugdymo akademija“ dalyvauja projekto „Lietuvos galia“ „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.