Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai rūpinasi, kad nei vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas

2018 m. pradėtos iniciatyvos „Niekieno vaikai“ misija – vienišų, be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros likusių vaikų lankymas ligoninėse ir krizių centruose. Šiam kilniam tikslui suburti savanoriai, leisdami laiką su vienišais vaikais, stengiasi jiems suteikti emocinį palaikymą: ramina, maitina, guodžia, migdo, moko naujų įgūdžių, prireikus – palydi į procedūras.

Savanoriai laiką su vaikais leidžia ne tik darbo metu, bet ir vakarais bei savaitgaliais. Prie pačių mažiausių ar sunkiausiai sergančių budima ir naktimis. Visais atvejais stengiamasi siekti kuo mažesnės savanorių kaitos, kad su vaiku būtų užmezgamas ir išlaikomas emocinis ryšys.

Per iniciatyvos įgyvendinimo laikotarpį daugiau nei 700 vaikų ligoninėse neliko vieniši ir sulaukė savanorių paramos. Šiuo metu iniciatyva vykdoma 6 šalies miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Palangos – ligoninėse.

Pasak iniciatyvą „Niekieno vaikai“ vykdančios organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovės, psichologės Ievos Šuipės, mintis pradėti veiklą kilo reaguojant į situacijas, kai vaikai ligoninėse lieka vieni, be teisėtų atstovų – tėvų, globėjų priežiūros. Dažniausiai taip nutinka su vaikais iš globos namų, po sudėtingų situacijų šeimoje. Ligoninės personalas – gydytojai, slaugytojos rūpinasi vaiko gydymu, jo fizinėmis reikmėmis, tačiau jie negali būti šalia vaiko visą laiką, tad nėra kam atliepti jo emocinių poreikių: pažaisti, nuraminti, o kai liūdna – paguosti.

Su organizacijos vadove Ieva ir savanore Auguste kalbėjomės apie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ veiklos pradžią, pirmuosius iššūkius, savanorių paiešką ir gyvenimus keičiančias patirtis.

 

Kokias problemas sprendžia projektas?

Ieva: Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad hospitalizacija visiems vaikams emociniu ir psichologiniu požiūriu yra sudėtinga, o dažnai net ir traumuojanti patirtis. Nors vaikai guldomi į ligoninę tam, kad būtų išgydyti nuo fizinių ligų, medicinos įstaigos aplinkoje, susidūrę su įvairiomis atliekamomis procedūromis, vaikai yra išsigandę, patiria nerimą, negali daug ko kontroliuoti. Gerai, kai šalia vaiko yra rūpestingi tėvai ar kiti artimi žmonės. Bet ką daryti, kai jų nėra?

Iniciatyva „Niekieno vaikai“ siekia užtikrinti, kad šalia kiekvieno ligoninėje gulinčio mažylio būtų suaugęs žmogus, galintis tinkamai pasirūpinti emocine vaiko būsena. Savanoriai yra praėję atrankas, mokymus, gauna nuolatinį palaikymą iš iniciatyvos koordinatorių, kad būtų užtikrinta veiklos kokybė.

Vaiko raidoje svarbi kiekviena diena. Reikalingi ir teisingi lūkesčiai – nepakeisime vaiko gyvenimo iš esmės ir per trumpą laiką būtų sunku įtvirtinti naujus elgesio modelius. Tačiau net ir viena gera diena prisideda prie vaiko raidos, sumažinant neigiamos įtakos poveikį, didinant vaiko saugumo jausmą, suteikiant galimybę patirti santykį, kai esi svarbus, girdimas, matomas.

Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Ieva: Vaikai, prie kurių budi mūsų savanoriai, dažnai yra atvežti iš sudėtingų situacijų, gyvenimo aplinkybių, neretai sergantys sudėtingomis ligomis, turintys įvairių raidos sutrikimų. Su vienišais vaikais ligoninėse būna savanoriai, tad pirmiausia, atrinkdami juos, keliame gana griežtus reikalavimus dėl jų asmeninių savybių, įgūdžių, laiko galimybių, taip pat turime daug investuoti į jų paruošimą (įvadinius ir tęstinius mokymus), techninį ir emocinį palaikymą, kurį teikia koordinatoriai, psichologai.

Veiklos pradžioje susidurdavome ir su kitu iššūkiu – skeptišku ligoninių požiūriu, abejonėmis, ar savanoriai tikrai reikalingi. Pradėję bendradarbiavimą su mumis, ligoninių darbuotojai įsitikino, kad savanoriai neperima nei gydytojų, nei slaugytojų atsakomybių. Ligoninės darbuotojai rūpinasi gydymu, slauga, o savanoriai daro tai, ką darytų rūpestingi tėvai ar artimieji: rūpinasi vaiko emociniais poreikiais.

 

Kaip pritraukiate savanorius, ar žmonės noriai įsitraukia į šią veiklą?

Ieva: Vienas didelis iššūkis, kurį pabrėžčiau, yra didelė savanorių komanda, ypač didžiuosiuose miestuose, kuriai koordinuoti reikia nemažų žmogiškųjų išteklių. Be to, dėl natūralaus savanorių atkritimo komandą vis tenka papildyti naujais savanoriais – tad reikia jų pritraukti, atrinkti, paruošti. Sunkiau rasti savanorių mažesniuose miestuose – Šiauliuose ir Panevėžyje.

Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – žmonės tikrai noriai registruojasi savanoriauti. Žinoma, dėl griežtų reikalavimų ir atrankų nemažai besidominčių atkrinta, tačiau tie, kurie lieka mokymų procese ir po jų, yra tikrai motyvuoti ir tinkamomis kompetencijomis pasižymintys žmonės.

Kodėl nusprendėte savanoriauti šioje organizacijoje? Kaip sekasi savanorystė ir kuo ji jums svarbi?

Augustė: Tai yra pirmoji mano savanorystė – dar mokydamasi mokykloje svarsčiau, kur galėčiau save realizuoti ir savanoriauti, bet tada nepasitaikė tokia proga. Po kiek laiko susikūrė ši organizacija, o aš trejus metus sekiau jos veiklą, stebėjau, kaip jai sekasi. Iš pradžių vis nedrįsau prisijungti, tačiau karantino laikotarpis savotiškai subrandino ir davė postūmį bent jau pabandyti dalyvauti atrankoje.

Man atrodo labai svarbi organizacijos misija, kad nė vienas vaikas nesijaustų vienišas, todėl kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad galiu būti šios organizacijos dalimi ir skirti savo laiką bei dėmesį tiems, kuriems jo reikia. Būna ir labai smagių budėjimų, būna ir tokių, iš kurių išeini susimąstęs, susijaudinęs. Bet grįžti namo ir viską paleidi, pasikalbi su kitais savanoriais, koordinatoriais – gauni visapusišką paramą.

 

Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kaip jūsų veikla keičia žmonių gyvenimus?

Ieva: Net ir viena gera diena prisideda prie vaiko raidos, didesnio saugumo jausmo. Ryškius pokyčius po su vienišais vaikais kartu praleisto laiko pastebi ir mūsų savanoriai.

Štai visai neseniai jie budėjo prie beveik dvejų metukų berniuko iš globos namų. Savanoriai pastebėjo, kad vaikui labai trūko individualaus dėmesio ir rūpesčio. Galėjai matyti, kad jis buvo įpratęs būti vienas – nei verkdavo, nei kaip nors kitaip reikšdavo savo emocijas, buvo labai ramus ir pasyvus. Tačiau, sulaukus dėmesio ir švelnumo, įvyko akivaizdūs pokyčiai. Jis greičiau nurimdavo, nebesimuistydavo, o po kelių dienų pradėjo rodyti emocijas, šiek tiek verkti ir prašytis, kad kas nors jį paimtų ant rankų.

Taip pat įstrigo ir atvejis, kai onkologiniame skyriuje budėjome prie berniuko, kurio, žinojome, gydytojai jau išgydyti negalėjo, tik lengvino kančią skausmą malšinančiais vaistais. Jei ne savanoriai, berniukas paskutines dienas ligoninėje būtų praleidęs ne tik skausme, bet ir vienatvėje. Savanoriai dėjo visas įmanomas pastangas, siekdami palengvinti vaiko kančias nemedikamentiniais būdais, parodydami jam, jog jis yra svarbus, atsižvelgdami į jo poreikius. Džiaugiamės, kad galėjome su juo būti paskutiniais gyvenimo mėnesiais ir praskaidrinti juos rūpesčiu ir meile.

Iniciatyva „Niekieno vaikai“ sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienais iš laureatų „Teisingos Lietuvos“ kategorijoje.