„Camino Lituano“ savanoriai: eidamas keliu aiškiai supranti, kokie iš tikrųjų nedideli tavo poreikiai

„Camino Lituano“ – tai piligriminis, pažintinis, savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų maršrutas per Lietuvą, prisijungiantis prie Europos Šv. Jokūbo kelių tinklo. Savanorių pastangomis pradėtas kurti dar 2016 metais, „Camino Lituano“ prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena, Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku. Prie jau parengto pagrindinio kelio nuolat jungiamos naujos „Camino Lituano“ atšakos iš kitų Lietuvos kampelių, kad jį galėtų pasiekti dar daugiau žygeivių.

Kiekvienais metais „Camino Lituano“ piligrimų keliu savarankiškai keliauja keli tūkstančiai žygeivių iš Lietuvos ir užsienio, atrasdami kitokią Lietuvą – nutolusią nuo didžiųjų miestų, tačiau ne mažiau įdomią ir spalvingą.

Su „Camino Lituano“ savanoriais Mariumi Minkevičiumi, Gediminu Kabaila, Jolanta Kručkauskaite ir Jurgita Liepone kalbėjomės apie iniciatyvos pradžią, keliautojų laukiančius iššūkius, užsienio piligrimus, gyvenimus keičiančias patirtis ir juos visus jungiantį kelią.

Papasakokite trumpai, kaip kilo mintis pradėti „Camino Lituano“?

„Camino Lituano“ savanoriai yra keliautojai, patys pėsčiomis įveikę ne vieną kilometrą Lietuvoje ir įvairiose užsienio valstybėse. 2016 metais bežygiuojant Ispanijoje Šv. Jokūbo keliu keliems keliautojams kilo mintis, kad tokį kelią būtų galima padaryti ir Lietuvoje. Įvertinome, kad keliavimas pėsčiomis populiarėja ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje, o pamatyti Lietuvoje yra ką ir užsienio, ir vietiniam keliautojui.

Kelis mėnesius skyrėme tikslo ir vizijos išgryninimui, didesnės komandos formavimui, o jau 2017 metais pradėjome pirmuosius žvalgybinius žygius nuo Seinų link Žagarės. Norėjome, kad kiekvienas lietuvis nors kartą pėsčiomis pereitų Lietuvą, o „Camino Lituano“ taptų reiškiniu, kuriamu bendromis keliautojų ir vietos bendruomenių, amatininkų, savivaldos, švietimo, kultūros įstaigų pastangomis.

Su kokiais iššūkiais susiduriate vykdydami iniciatyvą?

Viena esminių „Camino Lituano“ savanorių nuostatų ta, kad kelias kuriamas tik savanorių ir vietos bendruomenių pastangomis ir ištekliais. Manome, kad tai yra būtina sąlyga, kad kelias būtų gyvas. Visi darbai – fizinis kelio žymėjimas, kelio etapų aprašymas, žemėlapių kūrimas, interneto svetainės ir socialinių tinklų kūrimas ir administravimas, žvalgybiniai, kultūriniai, pristatomieji žygiai, žinios apie kelią skleidimas – vykdomi savanorių jėgomis ir iniciatyva, tad visiems šiems darbams tenka atimti laiką iš pagrindinių darbų, buities ir poilsio.

Taip pat siekiame visus sprendimus priimti ir darbus vykdyti kolektyviniu būdu, įtraukiant kuo daugiau vietos bendruomenių, gyventojų, todėl nemažai laiko, kurio ir taip trūksta darbams vykdyti, sugaištame diskusijoms, pristatymams, sprendimų paieškoms. Tačiau, vėlgi, sakoma, jei nori nueiti greitai, eik vienas, jei toli – kartu. Mes planuojame eiti toli.

Kokie iššūkiai laukia tų, kurie ryžtasi savarankiškai nužingsniuoti 500 kilometrų?

Tam, kuris nė karto nėra ėjęs ilgų atstumų, visų pirma tai – fizinis iššūkis. Tik išėjęs į ilgą kelią supranti, ar tavo batai tinkami, koks yra skausmo slenkstis ir kaip susitvarkysi su nuospaudomis, kurias, patikėkit, skauda. Antra vertus, net ir tam, kuris mėgsta žygius pėsčiomis, 500 kilometrų per Lietuvą taip pat iššūkis – niekada nežinai, kaip seksis, nutrinsi kojas trečią ar keturioliktą dieną. Jei žmogus yra labiau intravertas, iššūkis gali būti net ir kaimo žmogaus paprašyti vandens.

 

Pagaliau – iššūkis yra 21 dieną (tiek etapų yra pagrindiniame kelyje) savo gyvenimo sutalpinti į kuprinę. Tada labai aiškiai supranti, kiek nedaug kasdienybėje iš tikrųjų reikia.

Kaip „Camino Lituano“ maršrutą vertina užsienio piligrimai?

Šiuo keliu jau žygiavo Pietų Afrikos, Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Amerikos, Latvijos, Estijos piligrimai. Paminėti tik tie, kuriuos mes pažįstame asmeniškai arba apie kuriuos sužinome iš socialinių medijų. Keliavusių užsienio piligrimų yra tikrai daug daugiau, tačiau jie nesinaudoja socialiniais tinklais.

Piligrimai patenkinti kelio žymėjimu, kuris yra aiškus ir patogus, todėl galima žygiuoti be žemėlapio. Nakvynės vietos – jaukios, o jų šeimininkai – paslaugūs, šiltai priima piligrimus, su jais mielai pasikalba, papasakoja apie vietoves.

Kartą keliavo viena japonė. Pasakojo, kad Japonijoje ji turi pakilti į kalną, kad galėtų apglėbti medį, o Lietuvoje tai galima daryti beveik kiekviename žingsnyje. Didelėmis akimis ji žiūrėjo ir į žydinčius rapsus, tarp jų ilsėjosi. Yra dalykų, kuriuos matome kasdien, bet neįvertiname.

Galbūt galite pasidalyti geraisiais pavyzdžiais, kaip nueiti kilometrai keičia gyvenimus?

Dažnai žmonės nugali savo baimes, pavyzdžiui, nerimą keliauti vienam. Atsiranda jėgų ir valios tęsti savo kelionę, net kai skauda raumenis ar būna karšta. Atsitraukdami nuo kasdienybės ir greito gyvenimo tempo, žmonės pailsi psichologiškai, susidėlioja mintis tolesniems gyvenimo sprendimams.

Vienas ryškiausių mums žinomų pasikeitimų yra keliautojų pora, kurie eidami „Camino Lituano“ keliu taip susižavėjo Pakruojo rajonu, kad ten nusipirko sodybą ir įrengė nakvynės vietą.

Kelyje gimė ir įvairių iniciatyvų. Viena svarbiausių – „NeRegĖjimo galia“, kai Kaune ekskursijos metu neregiai gidai lydi matančius žmones. Šios iniciatyvos idėja gimė tuomet, kai į „Camino Lituano“ kelią pirmą kartą išėjo žmonės, turintys regos negalią.

Ar keliautojai naujai atrandą Lietuvą, jos gyvenvietes?

Žinoma, ir labai dažnai pamato daugelį vietų pirmą kartą. Tarkime, Pakruojo rajone esantis Rozalimo miestelis vadinamas vienu geriausiai išsilaikiusių Lietuvos medinių miestelių, dėl savo unikalumo pripažintas urbanistikos paminklu. Arba Žagarė, kurioje įkurtas Puodų namas, Rokoniai, turintys privačią bažnyčią, Kėdainių apylinkės su ypatingais ten gyvenančiais žmonėmis ir jų istorijomis, XVI a. viduryje įkurtas ir du kartus savo istoriją pradėjęs Šniukonių kaimas, Kleboniškiai, kuriuos keliautojai vadina Mažosiomis Rumšiškėmis. Tokių vietų, lankomų objektų, ką verta pamatyti, patirti, pajusti, kelyje yra kelios dešimtys.

Tačiau svarbu ne tik pamatyti. Einant pėsčiomis, o ne važiuojant automobiliu atsiranda kitoks santykis su kelyje sutiktais žmonėmis, bendruomenėmis, jų krašto istorijomis. Žmonės atranda mažuosius pasaulio centrus Lietuvoje, pamato jos gyventojus, neretai su jais susidraugauja ir apsilanko dar kartą, jau įveikę kelią. Eidamas supranti ir pajunti, kad Lietuva yra kur kas daugiau nei tik Vilniaus ar Kauno senamiesčiai, Trakų pilis ar Palangos pajūris.

Iniciatyva „Camino Lituano“ sulaukė įvertinimo „Lietuvos galios“ apdovanojimuose ir tapo vienais iš laureatų „Stiprios Lietuvos“ kategorijoje.