„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Camino Lituano“
Transkribuota serija:
Šioje serijoje „Camino Lituano“ savanoris Marius Minkevičius pasakoja apie „Camino Lituano“ pradžią ir plėtrą. „Camino Lituano“ – tai savanorių sukurtas virš 1000 kilometrų ilgio piligriminis-kultūrinis kelias per Lietuvą.
Sveiki, Mariau. Ar galėtumėte trumpai pristatyti kas yra „Camino Lituano“, kaip kilo mintis pradėti šį projektą?
Nežinau, ar būtų galima vadinti „Camino Lituano“ projektu, nes pagal projektų požymius turi būti aiški apimtis, aiškus laikas, aiškūs resursai. Tai nė vieno iš šitų trijų parametrų čia nėra. Nei apimties aiškios neturėjom, nei resursų aiškių turėjom, nei turėjom laiko limitų. Taip kad daugiau mes jį bandom vadinti reiškiniu, kuris po truputį plinta vis labiau Lietuvoje. O pradžia to reiškinio buvo keleto žygeivių mintis, kurie 2016 metais žygiavo „Camino de Santiago“ Ispanijoje, kad panašus maršrutas galėtų būti ir Lietuvoje.
Ypatingų vizijų ar kažkokių lūkesčių neturėjom, paprasčiausiai sakėm, kad vietoj to, kad mes ir taip vaikštom po Lietuvą, tai vaikščiodami galim padaryti ir taką kitiems. Tokiu būdu mes ir startavom. Kaip sakiau, be ypatingų gairių, planų, su kryptim, kur tas kelias turi vesti, kad jis turi vesti per Lietuvą nuo Latvijos iki Lenkijos sienos, kad turi daugiau mažiau atitikti Šventojo Jokūbo kelio taisykles ir nuostatas, kurios yra Europoje, kad būtų nakvynės vietos, kad būtų geras žymėjimas, kad būtų patogus žygiavimas.
Tokie paprasti dalykai buvo apsibrėžti, buvo pasikviestas didesnis būrys savanorių, žygeivių, kaip taisyklė, ir pradėjom kelio kūrimą nuo Lazdijų, nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos. Kadangi ten jau vingiavo „Camino Polaco“, tai mes su jais užmazgėme santykius ir nuo to taško Lietuvos pasienyje pradėjom kilti link Latvijos. Per pirmus trejus metus mes sugebėjom parengti visą trasą nuo Lazdijų iki Žagarės grynai savanorių pastangom, be jokių projektinių finansavimų, gairių, planų. Kaip išeidavo, taip ir darydavom. Vietos bendruomenės į mus žiūrėjo skeptiškai, kadangi tai buvo naujas ir neįprastas reiškinys Lietuvoje. Bet jau pasiekus Žagarę, mus daugiau mažiau visi žinojo ir suprato, kas čia vyksta, kuo toliau, tuo labiau ir vietinės bendruomenės, ir vietiniai žmonės įsijungdavo į kelio kūrimą, ir dabar jau mes, matyt, šiais metais pasiekėm tą tašką, kai žygeiviai savanoriai į „Camino Lituano“ organizacijos valdymą įtrauks ir visas kelyje esančias bendruomenes.
Iš principo vyks toks, galima sakyti, kelio perdavimas jo šeimininkams, nes kelias yra pirmiausia reikalingas vietos bendruomenėms, be abejo, ir žygiuotojams, piligrimams ir žygeiviams. Piligriminis kelias arba tokios ilgos distancijos maršrutai labai svarbūs instrumentai regiono atsigavimo procese. Tai yra rimtas katalizatorius, kuris stiprina ryšį su vieta, kuris skatina vietinius žmones dar labiau prižiūrėti kultūros paveldą, savo tėviškę.
Tą mes matom ir „Camino Lituano“ atveju, tą ir pačios bendruomenės jau pajautusios, tad manom, kad jau šiais metais atėjo laikas, kai jie turi tapti tikrais šio reiškinio šeimininkais.
O kaip atrodė pačioje pradžioje procesas, kiek žmonių įsitraukė, kiek savanorių kūrė kelią?
Iš esmės, mūsų sąrašuose yra apie šimtas savanorių, kurie vienaip ar kitaip prie kelio kūrimo prisidėjo. Aš turiu omeny tuos savanorius, kurie teritoriškai neturi tiesioginio ryšio su „Camino Lituano“ maršrutu, tai yra neturi nakvynės namų, nedaro atributikos, šiaip yra iš skirtingų Lietuvos vietų susirinkę žygeiviai. Jų skaičius kisdavo, įvairiais laikotarpiais žmonės keitėsi, bet bendra suma – daugiau negu 100 žmonių.
Kelio kūrimas prasideda nuo žvalgybinių žygių. Mes pasiruošiame maršrutus, bendraujame su vietiniais žmonėmis, ieškome objektų, istorijų. Tada darome techninį darbą: braižome žemėlapius, aprašinėjame maršrutą, žymime maršrutą. Darbų yra skirtingų, bet pagrindinis akcentas – žygiai yra mūsų mėgstama veikla. Mes nedarom to, kad rašyti kažkokius laiškus, bet norim žygiuoti, norim keliauti po Lietuvą, žygiavimas yra esminis dalykas. Kiekviename žygyje, kaip taisyklė, dalyvavo 25–30 žmonių. Viename žygyje dalyvavo vieni, kituose – kiti, kai būdavo žymėjimai, prisijungdavo ir daugiau žmonių, 30–40. Paskutinis žygis Rokiškyje tiesiog braškėjo, turbūt žmonės buvo išsiilgę žygiavimo po vasaros, tai buvo virš 50 žmonių, ir kiekvienas jų prisidėjo tuo, kuo galėjo. Kaip ir minėjau pradžioje, mes neturėjom jokių finansų ir toliau nenorim jų turėti. Paprasčiausiai manom, kad kelio tvarumui užtikrint būtent to reikia vengti.
Savanoriai darė viską savo resursais, važinėjo po žygius, valgė vietinius kotletus ir tokiu būdu leido laisvalaikį. Ne tai, kad čia kažkas labai išsileido, bet pats faktas, kad tokia gal netradicinė savanoriška veikla Lietuvoje, kuri visiškai be jokių finansų.
Prisijungti savanoriauti gali bet kas, tiesiog reiktų susisiekti su jumis ar yra kokia tvarka prisijungti savanoriams?
Pas mus ypatingų tvarkų nėra, tai yra atvira bendruomenė. Bendruomenė gal kiek sudėtingas žodis turbūt, nes daug galima prasmės į jį įdėti. Mūsų savanorių būrys yra tikrai atviras visiems, jungiasi patys įvairiausi žmonės, jokių ribų nebrėžiama tarp, sakysim, skirtingų religijų ar skirtingų amžiaus grupių, ar skirtingų politinių įsitikinimų. Mes bandome būti atsiriboję nuo politinio dalyvavimo, kad neatrodytų, kad čia politinės jėgos organizacija arba, priešingai, organizacija, remianti politinę jėgą. Mūsų tarpe yra pačių įvairiausių, nuo dešinės iki kairės, ir tai nemaišo bendrai daryti darbus, kurie iš vienos pusės yra prasmingi, iš kitos pusės – kiekvienam pagal savo pomėgius.
Pavyzdžiui, vasarą labai aktyviai įsijungė trys jaunos merginos, viena yra užsienio lietuvė, gyvenanti 15 metų užsienyje, pražygiavo Lietuvą vasaros metu ir jau sukūrė „Facebook ‘o“ grupę lietuviams, gyvenantiems užsienyje, ir buria jau komandą kitą vasarą atvažiuoti ir pereiti per tėviškę. Jai pačiai, pavyzdžiui, buvo tikrai labai įdomus, emociškai svarbus momentas, kai Vadaktuose, miestelyje vidury Lietuvos, kurį mažai kas žino, ji užtiko savo šeštos kartos prosenelių kapus, ir ten susirinko visa giminė.
Tokios akimirkos pasilieka ilgam ir daro poveikį gyvenime. Kitos dvi merginos, irgi visiškai jaunos, praėjo „Camino Lituano“ ir šiuo metu kuria sklaidos kanalą „Tik Tok‘e“ jaunesniems žmonėms. Tai kiekvienas randa savo būdų, kaip prie jo prisidėti, ir kartais mes nežinom visų savanorių, kurie galbūt net tiesiogiai nedalyvauja mūsų kompanijoje, bet kažką daro „Camino Lituano“ labui.
Kaip, pavyzdžiui, mums nežinant išėjo dešimties serijų filmas „Paskutiniai piligrimai“, linksmas pasakojimas apie dviejų jaunų vyrų keliavimą. Išėjo knyga „Kelias, pingvinai ir aš“ ir daug kitų veiksmų. O į žygius tikrai kviečiam visus, kas nori keliauti ir padalyvauti bendram veiksme, pasibendrauti su vietiniais žmonėmis, kuriuose tikrai yra daug išminties ir daug grožio ir gėrio, tikrai kviečiam jungtis prie mūsų žvalgybinių ar pažintinių žygių ir pabandyti jungti savo darbais.
Kaip atrodo šiandien kelias, nes dabar jau kaip ir ne vienintelė šaka, tiesiai einanti, dabar tų atšakų yra daugiau?
Jeigu linksma gaida pradėt, tai kelias vis dar neasfaltuotas, ir tikime, kad nebus asfaltuotas. Pagrindinė šaka yra nuo Žagarės iki Lazdijų ir, matyt, ir liks pirmoji ir pagrindinė šaka, nepriklausoma nuo to, kad kitos gali būti ir turtingesnės savo istorija ar kažkam gražesnės savo landšaftu.
Antra šaka yra Žemaitijos, kuri prasideda Pikeliuose, ir kaip sako pikeliškiai, tai yra vieta ne kur baigiasi Lietuva, o kur prasideda, ant Latvijos sienos. Ta šaka vingiuoja pro Žemaičių Kalvariją, Telšius, Pilionis, Šilalę, Jurbarką, Tauragę. Ten prie Jurbarko dabar esam ir sustojęs šiais metais.
Nuo šito sezono kelsimės per Nemuną ir jau per Suvalkijos teritoriją bandysim tą kelią pravingiuoti iki Lazdijų. Tai čia vadinama Žemaitijos atšaka, kuri dar turi įjungiamąją atšaką, kur pasiekus Varnius galima arba pasukti į kairę ir ten po kokių šešių etapų įsijungti į pagrindinę atšaką, pražygiavus gražias Žemaitijos vietas, tokias kaip Užventis, Kolainiai, labai įspūdingas kaimukas, Palendrių vienuolynas, arba galima nužygiuoti žemyn, kaip ir sakiau, pro Medvėgalio piliakalnį, pro Karužiškės dvarą, Pilionių piliakalnį tiesiai link Nemuno pusės. Iš kitos pusės yra ir Aukštaitijos atšaka, kuri prasideda Germaniškyje ir eina pro Biržus, Rokiškį, dabar pasiekėm Anykščius. Turiu viziją ir pro Vilniaus kraštą, Trakus, Aukštadvarį, Varėnos regioną pasiekti tuos pačius Lazdijus, kurie lygiai taip pat turi jungiamąją atšaką su pagrindine šaka. Aukštaitijos atšaka turi netgi dvi jungiamąsias atšakas: nuo Biržų galima pasukti link Pakruojo, o tada nuo Pajiešmelių dar galima pro Pumpėnus, kuriuos visi žino dėl garsaus malūno, grįžti vėl atgal iki Anykščių. Anykščiuose labai aktyviai įsijungė vietinė bendruomenė, šiemet jau planuoja surengti pirmą „Camino Lituano“ bendruomenių festivalį Troškūnų vienuolyne su šviesom, muzika ir kitais elementais, tikrai bus malonus, įdomus renginys, vėlgi daromas tiktai savanoriškais pagrindais ir savanorių komandos pastangomis.
Ar yra žinoma, kiek kiekvienais metais žmonių praeina kelią, ar nesekate tokios statistikos?
Kadangi, kaip sakiau, tas reiškinys net ne projektas, nėra komercinės paskirties, tai fiksuoti žmonių ir kuo didesnio skaičiaus nėra mūsų siekiamybė. Galbūt yra priešingai. Jeigu kalbant apie tai, kad kultūros paveldas ir turizmas nuo 1980 metų Europoje tampa viena svarbiausių ekonomikos šakų dėl to, kad pramonė išsikėlė į Kiniją, tai kelia savų rūpesčių, nes tampa per daug komercializuota. Ir visi, kas keliaujam, matom eiles prie Luvro, matom, kas darosi Ispanijoje, Ramblos alėjoje, ar Venecijoje, į kurią dabar negalima patekti. Tai yra masiškai apgultos masinio turizmo vietos ir jos tampa jau kartais ir žalingos, niokoja vietinį paveldą, ir vietiniai žmonės kartais nebenori turistų matyti.
Mūsų tikslas ir buvo toks platus tinklas Lietuvoje, kad viename etape nebūtų daugiau negu 5 arba 10 žmonių kiekvieną dieną. Jų pakanka tam, kad veiktų kaip katalizatoriai vietinėms bendruomenėms ir, iš kitos pusės, jie netampa jėga, kuri nuniokoja vietinį kraštą. Tai suderinti irgi yra pakankamai sunku. Keliautojų skaičius, grįžtant prie jūsų klausimo, pagal mūsų pasus, kuriuos pradavinėjam, platinam per turizmo informacijos centrus, ir pagal atsiliepimus, kuriuos matome, tai per metus vienaip ar kitaip koją į tą kelią įkelia nuo 3 iki 5 tūkstančių žmonių.
Jų, aišku, gali būti ir daugiau. Pats kelias, kaip sakoma, nestato nei bažnyčių, nei tiltų, nei muziejų, jisai gali būti tiktai geras katalizatorius ir, iš kitos pusės, labai geras instrumentas vietiniams žmonėms, tai yra mums visiems lietuviams, savo kraštą pažinti ir suprasti plačiau ir giliau, patiems pačiupinėti, pajausti, pasibendrauti su vietiniais žmonėmis, tai yra svarbiausia kelio dalis, tas grožis, Niagaros krioklys irgi gal kažkam gražus, bet čia yra, kaip sakoma, sava žemė.
Minėjote, kad kuriant kelią aktyviai įsitraukia vietos bendruomenės. Gal galite paminėti kelis pavyzdžius, kokiais būdais įsitraukia, gal kokias veiklas pasiūlo ar ką nors pamatyti einantiems?
Pačiais įvairiausiais būdais įsitraukia. Pradedant nuo infrastruktūros kūrimo, kiekvieną mėnesį kiekviena nauja bendruomenė sugalvoja vis geresnį būdą žymėti. Tie patys Pikeliai sugalvojo dabar tokį tvaresnį būdą, kurį perėmė ir kitos bendruomenės. Pilionių, pavyzdžiui, bendruomenė pirmieji sugalvojo rengti plenerus, kurių metu daromos skulptūros vėliau tampa kelio žymėjimo elementais ir tuo pačiu pasakojančios rajono arba to krašto istoriją.
Gidauja turbūt jau ne vienas, ne du ir ne trys vietiniai žmonės savo teritorijose gaudydami ateinančius piligrimus ir vesdami ekskursijas apie savo kraštą, apie savo miestelį, tuo pačiu patys labiau sužinodami. Vėlgi grįžtant prie tos vertės, įvykiai, į kuriuos mums teko papulti (melioracija, kolektyvizacija ir sovietizacija), visus mus padarė tauta be šaknų.
Visi miesteliai yra vienos kartos įsišaknijimo lygmenyje. Atvažiavusiųjų pirmą kartą kažkokiu būdu, o jų palikuonys išvažiuoja toliau – į miestus, į užsienį. Tos savo istorijos mes kartais patys nebežinom. Tapdami gidais žmonės patys daugiau sužino istoriją ir dar labiau prisiriša prie tos vietos, gaunasi toks dvigubas efektas. Lygiai taip pat įvairiausių infrastruktūrinių dalykų, suoliukų, poilsio vietų rengimas. Pavyzdžiui, dvi merginos sugalvojo rengti „Camino Lituano“ muzikos festivalį. Jau antri metai vyksta aukšto lygio klasikinės muzikos festivaliai mažose erdvėse, tokiose kaip bažnyčios, muziejai, ir sutraukia pilnas auditorijas žmonių. Ir daug kitų pačių įvairiausių iniciatyvų tikrai vyksta kelyje, kurių mes net nesugebam visų pamatyti.
Vyksta kultūriniai žygiai, kur žmonės pristato savo rajoną, Rokiškio žygis buvo Mykolo Romerio atminimui, kad kuo daugiau žmonių prisimintų tokias asmenybes, ir taip toliau.
Kasmet organizuojate didelį ėjimą keliu. Galite trumpai papasakoti apie šį renginį ir gal jau šiais metais numatyta yra kada jis vyks?
Renginio idėja kilo labai spontaniškai, matyt, vieno žygio metu kažkam kažkokia mintis atėjo, sakoma, kad visos geros mintys kyla žygiuojant, o ne sėdint prie stalo. Paprasta mintis: kadangi tas kelias jau išplitęs po tiek daug rajonų ir kiekviename rajone veikia ne tik bendruomenės, bet ir institucinės struktūros, tokios kaip turizmo informacijos centrai, pasiūlėme tokią mintį, kad kiekvieno sezono pradžioje mes padarome atidarymą vienu metu visuose etapuose. Tą atidarymą, aišku, rengia vėlgi vietiniai žmonės ir turizmo informacijos centrai, akcentuodami ne tik pražygiavimą pavasario oru, bet ir būtent kultūrinį ir istorinį paveldą.
Kiekvieną kartą stengiamės susipažinti su kažkokiais rajono ypatumais, pradedant kulinariniu paveldu ir baigiant, sakysime, etnografinėmis dainomis, kuris rajonas ką sugalvoja. Vėlgi, kadangi nėra kažkokio griežto formato ir reglamento, tai tampa labai margaspalve programa ir įvairovė labai didelė, kiekvienas gali pasirinkti pagal savo pomėgius ir savo nematytą rajoną.
Šiandien, matyt, renginys vyks balandžio gale arba gegužės pradžioje, pažiūrėsime tuos savaitgalius, kad nesutaptų su šventėmis, tokiomis kaip Motinos diena, tada vėl visus pakviesim. Praeitais metais to renginio metu į „Camino Lituano“ kelią koją įkėlė du tūkstančiai žmonių. Tai čia be tų penkių tūkstančių, kuriuos sakiau anksčiau. Manau, kad šiemet lygiai tas pats bus, ir, kaip sakiau, dar numatytas „Camino Lituano“ bendruomenių festivalis gegužės 24 dieną Troškūnuose. Tai atskirai pradėsime skelbti informaciją ir apie tokį renginį.
Kadangi esate „Lietuvos galios“ bendruomenės dalis, kokią vertę jums suteikia buvimas šioje bendruomenėje?
Vertė didžiulė ir šitos pačios iniciatyvos. Mes labai pozityviai priimame ir vertiname, nes vis dėlto bendruomenės yra pagrindas mūsų šalies ir kaip besimatytų visa finansinė, kultūrinė ir ekonominė galia Vilniuje, bet tikroji jėga, tikrieji pamatai ir šaknys yra tose bendruomenėse. Ir bendruomenės, jūs puikiai žinote, kiek daro pačių įvairiausių iniciatyvų ir niekieno neverčiamos, nespaudžiamos, o tik iš savo supratimo, savo kūrybiškumo.
Visų pirma, bendraudamai tame rate suprantame, kad mes esame ne vieni, kad mūsų yra daug ir kad mūsų vertybinės nuostatos ar pažiūros yra daugiau mažiau tokios pačios, kad turim bendrą moralinę sistemą, kas yra labai svarbu, ypač šiais laikais, kai tos bendros moralinės sistemos kartais ir pasigendama.
Antras dalykas, mes tiesiogiai susipažįstame su bendruomenėmis, kurios vėliau įsijungia į kelią. Pavyzdžiui, su Šventų bendruomene iš Žadeikių tik per šitą iniciatyvą supažinome ir tik to dėka jie įsijungė į kelią ir mes tapome gerais bičiuliais ir bendražygiais.
Iniciatyva „Lietuvos galia“ turi tikrai didžiulę jėgą, ir aš manau, kad kuo labiau ji stiprės, kuo labiau bendruomenės supras, kad jos yra sprendėjos, tai tuo geriau bus visai Lietuvoje. Ši iniciatyva, manau, labai padeda šitam procesui, aišku, tam reikia laiko, bet pirmas žingsnis, kaip sakoma, padarytas.
O kur daugiau galima būtų sužinoti apie jūsų veiklą?
Yra kol kas trys pagrindinės sklaidos priemonės: tai internetinis puslapis www.caminolituano.com, du „Facebook‘o“ puslapiai, vienas yra „Camino Lituano“, ten skelbiama daugiau oficiali informacija apie mūsų įvykius, renginius ar planus, ir yra „Camino Lituano Network“, skirtas keliaujantiems piligrimams, žygeiviams, kurie gali laisvai dalintis savo įspūdžiais, girti, keikti, pykti, džiaugtis.
Mes visiškai nesikišam į tą diskusiją, tik pašalinam reklaminius skelbimus, kurių mes, kaip sakiau, vengiam ir neturim, arba kažkokias netaisyklingas kalbas, negražius pasisakymus arba kažkokius politinius manifestus. Visa kita yra laisvai. Žmonės bendrauja. Ir galbūt pavyzdys, kaip kelias savaime pradeda kurtis.
Kartais žmonės susiranda nakvynės vietų, kurias pasiūlo ir kitiems keliautojams, kurios nėra įtrauktos kol kas į „Camino Lituano“ oficialių vietų sąrašą, bet kaip nakvynė pradeda veikti ir tai rodo, kad kelias pradeda gyventi savo gyvenimą ir nepavaldus jokiai organizacijai.
Ačiū, Mariau. Galbūt dar kažko nepaklausiau, ką norėtumėte paminėti ar papasakoti?
Vienintelis ką galiu paminėti, tai pakviesti visus, kas klausosi arba kažkokiu būdu išgirs viena ausim, pereiti nors dalį Lietuvos. Mūsų noras, vizija ir tikslas, kad kiekvienas lietuvis nors kartą per gyvenimą perėtų Lietuvą pėsčiomis, tada gal būtų lengviau mums susikalbėti ir kitais klausimais, bet kurioje diskusijoje. Tai kvietimas visiems – į kelią!
Dėkui labai. Linkiu sėkmės kuriant kelią.
Dėkui Jums, O Jums sėkmės su „Lietuvos galia“ žygiuoti tvirtai ir galingai į priekį.
