„Lietuvos galia“ tinklalaidė: „Keliaujančios architektūros dirbtuvės”

2024-08-01

 

Serijos  transkribcija:

Šioje serijoje kalbuosi su Margarita ir Evelina, Keliaujančių architektūros dirbtuvių vadovėmis bei iniciatorėmis. Keliaujančios architektūros dirbtuvės – tai Architektūros fondo projektas, skatinantis vaikus ir jaunimą būti aktyviais savo aplinkos kūrėjais. Dirbtuvių metu su vaikais ir jaunimu yra kuriami išliekamąją vertę turintys mažosios architektūros projektai viešosiose erdvėse, kurie buria vietos bendruomenę.

 

 Sveikos, Margarita ir Evelina, labai gera jūs čia matyti. Iš karto noriu paprašyti papasakoti apie Keliaujančias architektūros dirbtuves. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip projektas vystėsi ir kur šiuo metu esate?

 

Margarita:

Keliaujančios architektūros dirbtuvės yra architektų inicijuotas projektas, ir šiemet mes švenčiam dešimties metų gimtadienį. O mintis projekto buvo kolektyvinė, kilusi iš projekto iniciatorių, tai yra net 18 žmonių, jaunų architektų, kurie susibūrė vedini bendros idėjos dirbti su vaikais ir jaunimu architektūros, tiksliau aplinkos kūrimo, srityje,  keliauti po Lietuvą ir ją pažinti. Idėja yra kolektyvinė, mes metodą sukūrėme patys, išbandėme patys ir tik po kurio laiko jį pradėjom perdavinėti kitiems ir kviesti išbandyti.

Vasaros atostogų metu keliaujam į labai mažus Lietuvos kaimelius, apsigyvenam ten ir penkias dienas kuriam nedidelės apimties meno arba architektūros objektą viešoje erdvėje.  Yra sukuriamas ir pastatomas per penkias dienas. Mes iš anksto nevažiuojam nei su idėja, nei su vieta, kur tai turėtų būti.

Pradedam nuo balto lapo ir po penkių dienų viską baigiam materialiu rezultatu. Idėjos autoriai yra vaikai. Mūsų savanoriai bando išgirsti vaikus, išgirsti jų aktualijas ir norus ir idėjas paversti į kažkokią fizinę formą. Tokia yra pagrindinė mūsų užduotis, ir projektai yra įvairūs: esam sukūrę suoliukus, terasas, tiltus, beždžionių tiltus, namelius medyje.

 

Kas yra savanoriai ir kas yra dalyviai?

 

Evelina:

Taip, tai mūsų Keliaujančių architektūros dirbtuvių komanda susideda iš vaikų. Iš tikrųjų tų, kurie nori dalyvauti. Jie turi savo noru ateiti dalyvauti dirbtuvėse. Savanoriai, kurie atvyksta į miestelį, tai yra savanorių profesionalų, vadinkim, komanda. Į vieną miestelį vyksta apie dešimt mūsų savanorių. Dalis jų yra profesionalūs architektai,  praktikuojantys architektai su patirtim, bet taip pat yra ir edukatoriai, priimame įvairius kultūros srities atstovus. Yra įvairiausi žmonės entuziastai, kurie nori kurti kartu su vaikais ir jaunimu jų gyvenamąją aplinką. Tai, realiai, yra mūsų vaikai, ir per metus, jeigu 7 miesteliai ir 20–30 vaikų, tai matematika sako, taip apie 140 vaikų. Dalyvauja tikrai ir daugiau. O savanorių turime apie 70, kurie ateina,  dalyvauja mokymuose, kurie dažniausiai neturi patirties darbe su vaikais ir jaunimu, yra tarpusavy nepažįstami, nebūtinai susipažinę, nebūtinai draugai, ir jų iššūkis yra dirbti komandoje, užimti tam tikras roles ir kartu su vaikais, kaip Margarita ir minėjo, neturint projekto per tas penkias dienas sugalvoti, pažinti aplinką, visų pirma, sugalvoti idėją, ko jums reikia, išklausti visais demokratiškais ir kitokiais pilietiškais būdais: balsuojant, einant į ekskursiją, šnekantis, ir tada sukurti ir įgyvendinti tą idėją kartu su vaikais, kurie yra ne architektai, mes taip vadinam, nes didžioji dalis yra vis tiek, na, ne mūsų srities profesionalai, o visi kartu tai daro.

 

Tai vaikai fantazuoja, sukuria idėją ir tada jau savanoriai padeda įgyvendinti tą idėją?

 

Evelina:

Tai gal viena pagrindinių savanorių užduočių yra klausyti, ką vaikai pasakoja. Per ekskursiją, tada per piešinius, ką vaikai piešė. Kokį poreikį išsako per maketus, kas kartojasi, ir iš to gimsta idėja, kurią savanoriai materializuoja.

 

Gal prisimenate kokį vieną atvejį, kaip vaikai identifikavo erdvę, kurioje norėtų statinį pastatyti, ir koks tai turėtų būti statinys?

 

Evelina:

Mes esame iš tikrųjų per tuos 10, dabar 11, metų sukūrę daugiau negu 75 objektus, dar tikrai labai daug aplankyta ir bendruomenių. Esame iš tikrųjų grįžę ir į kelis miestelius porą kartų.

 

Vienas iš miestelių, į kurį esame sugrįžę antrą kartą, tai yra Rudilių miestelis Kupiškio rajone. Ten yra  daugiafunkcis centras, į kurį mes atvykom 2019 metais ir pastatėm tiltą į Rudilkos salą. Rudiliuose buvo įvairaus amžiaus vaikai: ir labai mažiukai, ir didesni. Ir 2019 metais galbūt toks netradicinis mūsų metodas buvo, kai labiau pagal komandą savanorių, ne tiek metodiškai darė statinį: neprojektavo, nesibraižė pagal idėjas, bet jie tiesiog buvo ir darė, mėgino, matavo ir taip statė.

 

Ne pirmą kartą panašios sudėties komanda buvo, kurie tokie eksperimentatoriai, ir tos statybos ir visas procesas buvo toks labai įdomus: kaip jie tempė tiltą ir sugalvojo jį padaryti  prūde, tokiame ežerėlyje su sala. Žodžiu, tiltą į tą salą, o saloj – sūpynes.

Ir iš tikrųjų per penkias dienas, bet ko paklausus, tiltą pastatyti, suprojektuoti yra misija neįmanoma. Žinoma, jie iki galo nepabaigė projekto. Dažnai taip būna – mes deleguojam kažkokias užduotis ir po to pabaigia, darom grįžtamuosius vizitus rudenį, pasižiūrim, ar pavyko, ar kažką kartu papildom. Komanda su vaikais ir su vietos gyventojais, iš tikrųjų dalyvavo daug vietos suaugusiųjų, kurie padėjo tiltą tempti.

 

Tai yra beždžionių tiltas.  Jis tikrai didelis. Galbūt sunkiausias dalykas, ką jie sakė, jį įtempti. Ten lentutės sudėtos gražiai ir, sakė, per tris ar keturis kartus jie tempė ir vis taisė ir taisė. Grįžo komanda į mūsų tas refleksijas ir visi buvo netekę amo – mes tilto nesitikėjom. Nesitikėjom, kad įmanoma per tas penkias dienas, nes čia yra struktūriškai tiesiog sudėtinga, bet kadangi miestelis visas dalyvavo, atsirado ir traktorius, ir kažkas savo kažkokį vadinamą „Ferrari“ davė įtempti tuos tilto pamatus, kad tik įsitemptų lynas, ir buvo realizuotas projektas, kuris apjungė bendruomenę. Ir tikrai tai buvo didesni organizaciniai iššūkiai, tai mes taip ir susidraugavom su Rudilių miesteliu, su kuriuo vėliau tęsėmė bendradarbiavimą, ir grįžtamuosius vizitus darom, ir prieš metus pastatėm tiltą ir draugystės bokštą.

 

Irgi tokį naują formatą pabandėm: suorganizavom architektūros konkursą, vaikai buvo žiuri ir nusprendė, kas laimės, kartu su mumis suformavo užduotį architektams ir buvo paskelbtas konkursas, ko jiems reikia – tokios poilsio ar aktyvaus laisvalaikio vietos. Ir laimėjo  bokštas, kuris yra trijų aukštų su šešiais hamakais, didele platforma. Ir kita komanda, kuri laimėjo, per keletą savaitgalių su vaikais pastatė tą bokštą.

 

Ir iš tikrųjų tokie projektai – medinis tiltas su supynėm ir iškelta didžiulė vėliava Rudilkos tvenkiny – lėmė tai, kad dabar daugiafunkciam centre atsiradęs ir aukštas bokštas, kuris yra naudojamas visos bendruomenės, nes ten galima nuimti hamakus, tada galima naudoti kaip sceną – jis toks multifunkcinės paskirties.

 

Ir vaikai balsavo, tas buvo labai įdomu, nes dažniausiai retai kas gali sudalyvauti architektūros konkurse ir pamėginti išsakyti savo nuomonę kaip užsakovas. Ir išmokti išsakyti, kas jiems tinka, kas nepatinka, išdrįsti pasakyti, nes vaikai, matom, nenori, bijo pasakyti, kas, pavyzdžiui, nepatinka, kad, neduokdie, nepadarys iš viso.

 

Mes labai mėginam įvairiais būdais gauti grįžtamą ryšį, kurio pasėkoj, pavyzdžiui yra pora pakeitimų padaryta ir bokštas truputį pažemintas, mastelis labiau pritaikytas vaikams.  Tokios pamokos su bendruomenėm po truputį plečia ir mūsų metodologiją ir tų objektų paskirtį.

 

Ambicingi tokie projektai, ir kai įgyvendinami, iš karto užkelia kartelę  kitiems.

 

Margarita:

Gal viena iš tendencijų, kad projektų apimtys nėra apibrėžtos, savanoriai patys pasirenka apimtį ir kai kurie tikrai grįžta su tokiais įspūdingais rezultatais, koks gal ir nėra keliamas tikslas, bet pati aplinka ir visa susirinkusi komanda ir vaikai kažkaip išprovokuoja norą pastatyti kažką tokio įspūdingo.

 

Tad dalis projektų tikrai yra įspūdingi, ir tu negali patikėti, kad jie per penkias dienas yra pastatyti nuo nulio.  Labiausiai mes džiaugiamės, kai jie yra naudojami, Turbūt pataiko komanda pasirinkti paskirtį ir vietą taip, kad tas objektas yra naudojamas, prižiūrimas ir  stovi tam tikrą laiką. Nelieka apleistas arba sulūžęs.

O kaip išsirenkate bendruomenes, kuriose įgyvendinsite?

Margarita:

Mes skelbiam konkursą ir miesteliai yra kviečiami pildyti anketą su noru dalyvauti, aprašo savo bendruomenę, pabando interpretuoti mūsų projekto idėją, ir mes pagal tai iš tikrųjų atsirenkame.

Labiausiai motyvuotas?

Taip, motyvuotas, bet pagrinde yra iniciatyva, noras dalyvauti, suprasti mūsų projekto idėją ir suprasti mūsų norą dirbti su jaunimu, išgirsti jų balsą. Mes galbūt dirbtuvių metu atrandam vaikų ir jaunimo vaidmenį bendruomenėje\.

 

Evelina:

Mes vaidinam vaikų atstovų vaidmenį ir pasakom, kad projekte vaikai turi sprendimo galią, ir jūs kaip ir sutinkate su tuo, kad vaikai nuspręs. Pasakymas suaugusiam „ne“ iš tikrųjų kartais būna šokiruojantis tam tikrą momentą, bet po to jie reflektuoja ir sako, kad  niekada nepagalvojom paklausti. Ir yra tokių atvejų, gal ne toks drastiškas, bet yra vienas iš pavyzdžių mums tikrai labai gražus, kur vaikai dabar turi savo balsą bendruomenėje. Turi vaikų ir jaunimo atstovą Kruopių miestelyje.

 

Tai va, ten vaikai jau yra įtraukti, turi savo atstovą bendruomenėje, kuris sprendžia kartu su suaugusiais, kur tie objektai atsiranda, arba bent jau toks yra tikslas, nes jie pastatė vaikų žaidimo aikštelę ir vaikai jau nenaudoja jos. Ir mes sukūrėm aktyvaus laiko erdvę, irgi tokią kaip ir aikštelę, sako, tai kodėl jie sukūrė, jeigu yra tokia, ir mes išsiaiškinome, kad nei jie paklausė, kurioje vietoje, nei kokios jos reikia, ir sukūrė tai, kas kiekvienam neaktualu. O tai yra labai svarbu.

 

Ir kaip atrodo ši vasara jūsų projekto?

 

Margarita:

Šią vasarą ruošiamės kitam sezonui, bet šį pavasarį turėjom visai aktyvų laiką  – iš mažų miestelių persikėlėm į mokyklų bendruomenes.  Dirbom daug su mažų miestelių ir miestų mokyklomis ir savo metodą šiek tiek pritaikėme, bet kitokiam kontekstui.

 

Kadangi esate „Lietuvos galios“ dalis, kokią vertę matote būdami šios platesnės bendruomenės skirtingų iniciatyvų dalimi? Ir kaip jau esate įsitraukę į šią bendruomenę?

 

Margarita:

Šiaip architektūros kontekste turbūt esam bene vieninteliai, dirbantys su jaunimu ir vaikais, tai tokie esam šiek tiek pionieriai ir išradėjai, bet pamatyti platesnį Lietuvos kontekstą yra įdomu, nes tokiam projekte kaip „Lietuvos galia“ susibūrė daug skirtingų ir meno, ir mokslo, ir įvairiausių sričių žmonių. Išeiti iš savo architektūros bendruomenės ribų tikrai įdomu ir visai įdomių atsiranda jungčių. Pavyzdžiui, sutapo, kad šį pavasarį vieną projektą sukūrėm Pumpėnuose. Vietos vaikai minėjo, kad šalia mūsų projekto teritorijos vyks Pumpėnų festivalis, ir susipažinom su tokiu visai įdomiu dalyku mažame miestelyje, nes tas festivalis yra didelis, įspūdingas, suburiantis ir vietos bendruomenę, ir aplinkinius, ir iš mokyklos girdėjom labai gerų atsiliepimų apie šitą renginį, nes miestelis juo didžiuojasi ir džiaugiasi turėdamas įspūdingai skambantį renginį savo teritorijoje, kuri yra didelė. Ir šiaip labai gražu tada pažinti tą mokyklą, pamatyti dalykus, kurie ten vyksta. Ir savo projektu bent iš dalies kažkaip prisidėti.

 

Evelina:

Aš dar papildyčiau tai, kad iš tikrųjų tokios bendruomenės ar toks skėtis kaip „Lietuvos galia“, kuri jungia iniciatyvas, labai skirtingas iš tikrųjų, kaip ir iš dalies suorganizuoja tą visą apsijungimą. Ir vienas kito pamatymą, galbūt dėmesio atkreipimą, nes mes, kaip architektai, dažniausiai irgi su savo projektu, kur atvykstam į bendruomenę ar dirbam su mokyklom, sunkiai randam savo vietą. Nei mes labai švietėjų bendruomenės esam dalis, architektų bendruomenėje atrodo, kad mes labiau kultūros sritis, ir nėra tų terpių, kur susitikti bendraminčių, kur galėtum daugiau išplėsti, kalbėti apie metodologijas, apsikeisti patirtimi, nes tiesiog, kaip Margarita ir minėjo, esam tokie pionieriai savo srityje. Kitose srityse, kur galbūt yra daugiau iniciatyvų, mes neturim to pačio žodyno, arba mums užtrunka irgi susipažinti, tai „Lietuvos galia“ suteikia progą apie tai diskutuoti, aptarti ir pasidalinti patirtimi, kas yra iš tikrųjų vienas iš tokių svarbiausių aspektų – tas patirties apsikeitimas, nes tai ir palaikymas vienu atveju ir kažkokių problemų sprendimas atsiranda galimas, tai tas, man atrodo, yra labai svarbu, tokios erdvės, bendruomenės tokiam skėty.

Gal galit pasidalinti, kur daugiau gali žmonės informacijos rasti apie jus?

Margarita:

Mūsų internetinėje svetainėje keliaujanciosdirbtuves.lt  yra sudėti visi sukurti projektai. Kaupiame savo virtualų archyvą, kuris mums yra labai svarbus, nes turbūt lengviausia per vaizdus perduoti mūsų rezultatą ir idėją. Ir turim socialinius tinklus: „Facebook’ą“ ir „Instagram’ą“.

 

Ir kada vyksta registracija bendruomenėms?

Margarita:

Paprastai registracija vyksta pavasarį, kovo–balandžio mėnesį.

 

Ačiū labai, kad dalinatės ir kad vykdote tokius puikus projektus, ir lauksime ateities darbų.

Margarita irEvelina:

Ačiū, ačiū.

 

  • vytis
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Gitanas Nausėda
© 2024 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, biudžetinė įstaiga. Visos teisės saugomos.
S. Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius tel. +37069842639, el. paštas: aurika.grozova@prezidentas.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas: 188609016